P. Hernandezas pagaliau atvyko į olimpines žaidynes – žymiai vėliau nei tikėjosi ir visiškai kitokiais reikalais.

2008-ųjų vasarą jis ruošėsi keliauti į Pekiną, bet likus vos dviems mėnesiams iki olimpiados netikėtai buvo atleistas iš Ispanijos rinktinės stratego pareigų.

„Medalis, kurį laimės ispanai, bus mano, nes aš atvedžiau komandą į šias žaidynes“, – tuomet garsiai pareiškė treneris, susipykęs su Ispanijos krepšinio federacijos prezidentu Jose Luisu Saezu.

Bet sidabrą Pekine užsikabino P. Hernandezo įpėdinis Aito Garcia Renesesas. O P. Hernandezui liko tenkintis 2006 metais su bręstančia auksine Ispanijos krepšinio karta iškovotu pasaulio čempiono titulu bei 2007-aisiais pelnytu Europos čempionato sidabru.

Vėliau P. Hernandezas dar treniravo Badalonos „Joventut“ ir Madrido „Estudiantes“ klubus, tačiau pastaraisiais metais pasitraukė į užribį.

Rio de Žaneiro olimpinėse žaidynėse 58-erių specialistas darbuojasi visuomeninio Ispanijos transliuotojo komentatoriumi ir kiauras dienas leidžia „Carioca“ arenoje.

Čia jis stebėjo, kaip iš pelenų pakilusi Ispanija sutrypė Lietuvą, klausėsi kalbų apie kombinacijas ieškant lengvesnio varžovo ketvirtfinalyje, žvalgėsi, kaip žaidžia favoritai amerikiečiai ir didžiausia ligšioline turnyro staigmena virtę būsimi lietuvių varžovai australai.

Prisėdęs atsipūsti ir išgerti puodelį naktinės kavos, P. Hernandezas rado pusvalandį pokalbiui su Krepšinis.lt apie įvykius pirmame olimpinių žaidynių krepšinio turnyro etape.

Pepu Hernandezas 2007 metų Europos krepšinio čempionate

– Pradėkime nuo jūsų tautiečių. Startavę dviem pralaimėjimais ir vos palaužę Nigeriją, ispanai balansavo ties praraja. Jums jau darėsi neramu, kad komentuoti teks tik užsieniečių pasirodymus? – Krepšinis.lt paklausė P. Hernandezo

– Ispanijai įprasta pradėti turnyrą apniktai abejonių dėl sportinės formos. Kiekvieną kartą susirinkę į krūvą žaidėjai turi iš naujo priprasti vieni prie kitų. Net jei kartu žaidžia aibę metų. Žaidėjai – tie patys, bet komandą kassyk reikia sulipdyti iš naujo. Kartais tai padaryti būna nelengva, o šįsyk – ypač sunku. Pasiruošimas žaidynėms nebuvo geras. Reikėjo ištverti daug ilgų kelionių, žaidėjai važinėjo pasirašyti sutarčių su NBA klubais. Tikėjomės, kad problemų pradžioje bus. Pirmose rungtynėse su Kroatija mane kamavo bloga nuojauta, taip pat ir dvikovoje su brazilais. Bet kas dabar pasiskųs ispanų žaidimu? Matome visai kitą komandą, rodančią sau būdingą jėgą. Kiekvienas Ispanijos varžovas dabar jau žino – jie sugrįžo.

– Ar į pasirengimą turnyrams ispanai visada specialiai žiūri pro pirštus, norėdami sportinės formos piką pasiekti varžybų pabaigoje?

– Taip jau yra, taip ir turi būti. Toks mąstymas blogas tuomet, jei neturi plano „B“. Ispanijos žaidėjai turi daug patirties, jie yra buvę visokiose situacijose ir žino, kaip iš jų išsisukti.

– Ispanijos rinktinė vis dar smarkiai priklausoma nuo veteranų Pau Gasolio, Felipe Reyeso, patyrusių Rudy Fernandezo ir Sergio Rodriguezo. Bet rungtynėse su Lietuva ir Argentina atrodė, kad net ir tokio amžiaus žaidėjai dar gali pakelti komandą į aukštesnį lygį. Ar tai įmanoma?

– Kaip ir sakiau, jie sugrįžo – ne prastesni nei anksčiau. O šalia yra daug jaunesnės kartos žaidėjų – Ricky Rubio, Sergio Llullas, Nikola Mirotičius. Sakyčiau, Ispanija laimi taip, kaip yra įpratusi. Ji gali demonstruoti geriausią gynybą, bėgti per aikštę nesustodami nė akimirkai – ne 20 sekundžių, o žymiai ilgiau. Tai – Ispanijos stilius, kuriuo ji gali įveikti bet kurį varžovą. Gal tik išskyrus amerikiečius.

Pepu Hernandezas

– JAV komanda grupės etape atrodė pažeidžiama – tris kartus rungtynes laimėjo tik pačioje pabaigoje. Ar matote galimybių ją nukarūnuoti Rio de Žaneire?

– Tai yra labai gera komanda, bet man jų žaidimas palieka abejonių. Dvejas rungtynes su autsaideriais jie sužaidė nuostabiai. Bet Serbija, Prancūzija ir Australija parodė, kad amerikiečiai nėra idealiai pasiruošę. Nežinau, gal jie taip pat turi planą „B“, kaip ir mes (šypsosi – Krepšinis.lt). O gal tiesiog toks NBA stilius – nesiplėšyti reguliariajame sezone, nes rimti reikalai sprendžiami atkrintamosiose varžybose.

– Ar didele nesėkme laikote faktą, kad Ispanija grupėje finišavo antra ir potencialiai susidurs su amerikiečiais pusfinalyje?

– Žinoma, tai nėra gerai. Bet pirma patekime į pusfinalį, o tuomet galvosime. Nėra ko slėpti – ispanai nori medalio. Kokia gali būti jo spalva? Aš to nežinau. Bet apdovanojimų šiai komandai reikia, nes jie nepratę grįžti namo tuščiomis.
Olimpinio vyrų krepšinio turnyro ketvirtfinalio poros

– Grupių etapas baigėsi įtarinėjimais ir paskalomis apie skaičiavimus, kuriais tariamai užsiėmė palankesnes pozicijas turėjusios komandos. Jūs pats buvote šioje virtuvėje – ar dažnai treneriai imasi kombinacijų, kuomet įžvelgia joms progą?

– Mano nuomonė paprasta: tai – labai pavojingas žaidimas. Patikėkite. Galbūt verčiau jau žaisti, kaip esi įpratęs, ir laimėti, o ne ieškoti patogesnio kelio pralaimint. Nedarykite to namuose, nes galite susižeisti (juokiasi – Krepšinis.lt).

– Argentinos krepšinio konfederacijos prezidentas Federico Susbiellesas rėžė tiesiai šviesiai: Lietuva pralaimės Kroatijai, nes taip patogiau visiems, išskyrus argentiniečius. Ką galvojate apie jo žodžius?

– Mano nuomone, tobulame pasaulyje Lietuva turėtų nugalėti Kroatiją, nes yra šiek tiek pajėgesnė. Bet ir atvirkštinis variantas nėra stebuklas. Mačiau nemažai kroatų rungtynių šią vasarą: jie paaugo tiesiog mano akyse.

Tiesą sakant, jau tada, kai ispanai sutriuškino lietuvius, kažkas man užsiminė, kad čia yra klaustukų. Aš to nelabai suprantu. Gerai, tarkime, nusprendžiate pralaimėti. Bet kam pralaimėti 50 taškų skirtumu? Kam nuo to geriau? Bent jau komandos dvasiai, organizuotumui, kontrolei – tikrai ne. Tokie rezultatai paskui atsiliepia ir kitoms rungtynėms.

Pepu Hernandezas

– Grįžkime prie rungtynių tarp Lietuvos ir Ispanijos. Paprastai komandos, išsiveržusios į priekį 30 taškų skirtumu, atleidžia akceleratorių ir stengiasi ramiai užbaigti mačą. Bet ispanai tąkart spaudė iki paskutinės minutės. Kodėl?

– Jeigu gerbi krepšinį, gerbi savo varžovus, negali rungtyniauti su jais viena koja. Be to, Ispanijai tai buvo lūžio rungtynės. Jai reikėjo staigaus progreso, reikėjo parodyti kai kuriems komandos draugams, kokia galinga gali būti ši rinktinė. Taigi, čia nebuvo jokio pykčio lietuviams, jokio raudono skuduro.

– P. Gasolis vienas pelnė 23 taškus ir surinko 34 naudingumo balus, sumaišydamas su žemėmis Joną Valančiūną. Ar jam galėjo likti nuoskauda dėl kandžių Rimo Kurtinaičio pastabų apie prastą aukštaūgio formą draugiškose rungtynėse?

– Negalvočiau. Bet aš girdėjau tą komentarą ir manau, kad pasakyta buvo per stipriai. Apie tokį žaidėją kaip P. Gasolis būtų galima atsiliepti pagarbiau. Žinoma, liepą jis nebuvo geriausios sportinės formos. Bet jam ir nereikėjo būti.

Rimas Kurtinaitis

– Kokia jūsų nuomonė apie Lietuvos rinktinę: laikote ją pretendente į apdovanojimus ar labiau stipria vidutinioke?

– Pirmiausia, Lietuva yra labai disciplinuota komanda. Jos žaidime aiškiai matosi trenerio ranka, visi žino, ką ir kaip daryti. Laimėti prieš tokius varžovus sunku, bet lietuviai turi vieną problemą, dėl kurios yra pažeidžiami. Komandoje yra tik vienas aukščiausio lygio įžaidėjas. Jie elgiasi teisingai, leisdami atakas pradėti atakuojantiems gynėjams, bet Manto Kalniečio pasirodymas Lietuvai yra esmingai svarbus.

O jeigu klausiate apie komandos galimybes olimpiadoje, leiskite pajuokauti. Futbole yra toks posakis: žaidžia vienuolika prieš vienuolika, o laimi Vokietija. Krepšinį žaidžia penki prieš penkis, o lietuviai pelno bronzą (juokiasi – Krepšinis.lt). Na, beveik visada. Manau, ir šįkart bus orientuojamasi į tokį tikslą.

– Užsiminėte apie vieną seną lietuvių Achilo kulną – įžaidėjų stygių. Bet yra ir kita problema – puolimo ašimi turintis būti J. Valančiūnas kol kas vidutiniškai renka tik po 7 taškus.

– Taip, praėjusiame Europos čempionate jis rungtyniavo geriau. Gal dar pasitaisys, bet tiesa tokia, kad kol kas neįspūdingas J. Valančiūno žaidimas Lietuvos rinktinei sukuria daug rūpesčių. Olimpinėse žaidynėse susirinko pačios geriausios komandos, turinčios nuostabiai besiginančių krepšininkų. Gal dėl to J. Valančiūnas atrodo blankiau.

– Kuris iš ACB lygoje rungtyniaujančių lietuvių jums labiausiai traukia akį?

– Kuo gi vardu tas šviesiaplaukis vaikinas iš Malagos „Unicaja“... Palaukite, tuoj prisiminsiu. Kuzia! Mindaugas Kuzminskas yra tikrai puikus, puikus žaidėjas. Gal sezonas „Unicaja“ gretose jam, kaip ir visai komandai, nebuvo pasakiškas. Bet rinktinėje M. Kuzminskas atrodo nuostabiai. Manau, kad jis yra vienas geriausių krepšininkų visame olimpiniame turnyre.

– O kuri komanda Rio de Žaneire žaidžia geriau nei tikėjotės?

– Be abejo, Australija. Jų krepšinis – kitoks nei visų. Nei Lietuva, nei Serbija, nei Kroatija nežaidžia taip, kaip australai. Galbūt ir Ispanija to nedaro. JAV taip pat žaidžia kitokį krepšinį, bet kad tai darys australai, man buvo staigmena. Žiūrėti į šią komandą – vienas malonumas. Pastaraisiais metais nemačiau kitos ekipos, taip besimėgaujančios krepšiniu. Man patinka, kaip jie dalinasi kamuoliu, kaip suranda vieni kitus, kaip varosi kamuolį tik tiek, kiek neišvengiamai būtina. Man begalinis kamuolio mušinėjimas į parketą yra nuobodus. O prieš australus gintis reikia labai rimtai: jie žaidžia du prieš du, stato daug užtvarų žmonėms be kamuolio, naudoja klaidinančius manevrus, jų aukštaūgiai puikiai atlieka perdavimus. Varžovams sunku viską sugaudyti.

Matthew Dellavedova ir Paulas George'as
Šaltinis
Temos
Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
Krepsinis.lt
Prisijungti prie diskusijos Rodyti diskusiją (141)