Keturi lietuviai – Arvydas Sabonis, Valdemaras Chomičius, Rimas Kurtinaitis ir Šarūnas Marčiulionis - atstovavo šiai rinktinei, todėl renginys buvo pavadintas – „Pergalės, kurios vienija“.
Renginyje dalyvavo du tos rinktinės nariai – Šarūnas Marčiulionis ir Sergejus Tarakanovas bei krepšinio komentatorius Vladimiras Gomelskis, auksinės 1988 metų rinktinės trenerio Aleksandro Gomelskio sūnus, sovietų ekipos gyvenimą matęs iš labai arti.
Renginio dalyviai džiaugėsi, kad per 26-erius metus nenutrūko žaidėjų bendravimas. Dvi valandas trukusiame renginyje prisimintos tos rinktinės svarbiausių rungtynių akimirkos. Jas, rodomas per projektorių, komentavo pats V. Gomelskis.
Abu svečiai iš Rusijos teigė pamilę Lietuvą. V. Gomelskis jau nebegali suskaičiuoti, kiek kartų čia lankėsi, o S. Tarkanovas Vilnių pavadino „vienu mėgstamiausiu savo atostogų miestu“. Tiesa, buvęs Maskvos CSKA kapitonas, ne visada taip jautėsi.
„Kaune mūsų nekęsdavo. Tačiau nebuvome mes jokie armijos karininkai. Nei uniformų, nei kovinių apmokymų neturėjome. Pikti buvome ir mes, tačiau tai buvo tik sportinis pyktis“, – kalbėjo krepšininkas.
Netrūko ir linksmų nutikimų. Užvirus diskusijai apie tai, ar SSRS nebuvo diskriminuojamos kitos, ne rusų, tautos, V. Gomelskis papasakojo linksmą istoriją, kurioje dalyvavo ir A. Sabonis.
„A. Sabonis į rinktinės stovyklą atvyko šešiolikos metų. Nors didelis ir stiprus, tačiau psichologiškai dar tik vaikas, nemokėjo rusiškai ir jam nebuvo įprasta geležinė tėvo tvarka. Norėdamas „apšaudyti“ A. Sabonį ir pramokyti rusų kalbos tėvas jį apgyvendino su senbuviu Andreju Lopatovu. Pirmą rytą, kai A. Lopatovas kėlėsi bėgti rytinio kroso, A. Sabonis dar miegojo kietu vaikišku miegu. Penkias minutes A. Lopatovas žadino A. Sabonį, tačiau taip ir neprikėlė. Vienintelė lietuvio reakcija buvo du žodžiai žargonu: „dink, ruski!“.
