Įtampos per šių amžinų varžovų akistatas niekada netrūkdavo, bet dramatiška praėjusio sezono baigtis neabejotinai pridės papildomos intrigos – būtent Vilniuje žalgiriečiai iškovojo lemiamą pergalę LKL pusfinalio serijoje ir žengė į finalą, kuriame užtikrintai susitvarkė su Klaipėdos „Neptūnu“.
Nors abejose stovyklose įvyko nemažai pasikeitimų, o „Lietuvos ryto“ gretose liko vos trys žaidėjai menantys pernykštį pralaimėjimo kartėlį, tačiau senų sąskaitų tiek „Žalgiris“, tiek sostinės klubas turi užtektinai.
Sezoną geriau pradėjo „Lietuvos rytas“
Čempionato pradžia sėkmingiau susiklostė „Lietuvos ryto“ ekipai – Virginijaus Šeškaus auklėtiniai kol kas nepralaimėjo nė vienerių oficialių rungtynių. Stratego iš Prienų vadovaujami vilniečiai LKL čempionate iškovojo šešias pergales iš tiek pat galimų. Nors tiek Alytaus „Dzūkija“ (73:86), tiek Šiaulių „Šiauliai“ (92:98) kabinosi „Lietuvos rytui“ į atlapus, nei vienai, nei kitai komandai įkasti sostinės krepšininkams nepavyko.
Tuo tarpu pirmasis sezono mėnuo dabar trečioje vietoje esančiam „Žalgiriui“ (5-1) buvo gerokai sunkesnis ir aikštėje, ir už jos ribų. Kurį laiką dėl FIBA draudimo naujokų registruoti negalėjęs klubas jau gavo vieną skaudų antausį, 75:76 pralaimėjęs Dainiaus Adomaičio treniruojamiems Utenos „Juventus“ krepšininkams. Vis dėlto, žalgiriečiai sugebėjo išspręsti registracijos problemas, o į komandą puikiai įsiliejęs Jamesas Andersonas gerokai paįvairino kauniečių arsenalą puolime.
Pirmoji savaitė tarptautiniuose turnyruose komandoms susiklostė skirtingai, tačiau abiejų komandų pasirodymai buvo pozityviai nuteikiantys. Gerokai susilpnėjusią Belgrado „Partizan“ ekipą net 92:65 sutraiškę vilniečiai įrodė pranašumą prieš serbų jaunimą, o „Žalgiris“ išvykoje garbingai priešinosi Eurolygos vicečempionams, bet turėjo pripažinti Madrido „Real“ krepšininkų pranašumą – 71:80.
Komandų lyderiai – J. Andersonas ir M. Gecevičius
Paprastai LKL kovose progą pasireikšti gauna visi abiejų komandų žaidėjai, tačiau tiek „Žalgiryje“, tiek „Lietuvos ryte“ rotacija tarpusavio mūšyje be abejonės sutrumpės, o treneriai į aikštę leis labiau patyrusius krepšininkus.
Nors daugiausiai laiko aikštelėje kauniečių ekipoje kol kas praleisdavo Artūras Milaknis (7,5 tšk., 23 min per rungt.), pagrindiniu smuiku žalgiriečių gretose turėtų griežti kol kas tik dvejas LKL rungtynes žaidęs Jamesas Andersonas (15 tšk., 6 atk. kam.). Labai svarbią rolę komandoje atlieka ir apylygiai žaidimo laiką besidalijantys priekinės linijos žaidėjai: Paulius Jankūnas (9,5 tšk., 4,7 atk. kam.), Darius Songaila (8,7 tšk., 2,7 atk. kam), Artūras Gudaitis (7,6 tšk., 5,2 atk. kam) ir Robertas Javtokas (6,2 tšk., 3,8 atk. kam.).
Prieš sezoną susižeidus dabar komandą jau palikusiam ir nė vienerių oficialių rungtynių nesužaidusiam amerikiečiui Maalikui Waynsui, auksine proga pasinaudojo jaunieji „Žalgirio“ įžaidėjai, ypač Lukas Lekavičius, kurio žaidimas tapo malonia staigmena „Žalgirio“ gerbėjams – vidutiniškai 12 taškų, 2,3 rezultatyvaus perdavimo ir tik 0,7 klaidos per rungtynes.
Sostinės klubo gretose žaidimas sukasi aplink Martyno Gecevičiaus (14,5 tšk., 3,8 rez. perd.), Gedimino Oreliko (13,3 tšk.) ir Antano Kavaliausko (11,8 tšk., 6,5 atk. kam.) trijulę, kuriai užtikrintai talkina Lietuvos rinktinėje šią vasarą žaidęs Adas Juškevičius (9,5 tšk., 2,5 rez. perd., 2,5 per. kam.) ir į „Lietuvos rytą“ sugrįžęs Mindaugas Lukauskis (9,3 tšk., 2 per. kam.).
Ekipos strategas Virginijus Šeškus neslėpė, kad norėtų didesnio indėlio iš užsieniečių, bet kol kas, kaip sako pats treneris, geriausiai jaučiasi Mike‘as Moseris (7,2 tšk., 4,2 atk. kam) ir Travisas Leslie (6,8 tšk., 3,7 atk. kam), tuo tarpu Kirilui Natiažkai ir Billy Baronui vietą rotacijoje dar reikės išsikovoti.
Skirtingos filosofijos – G. Krapikas ir V. Šeškus
Šiemet itin įdomi kova turėtų virti ir tarp Lietuvos grandų trenerių, kurių propaguojamas žaidimo braižas vargu ar galėtų būti labiau skirtingas. Sekmadienį išvysime dviejų visiškai skirtingų krepšinio filosofijų dvikovą tarp labiau tradicinio, dviem išreikštais aukštaūgiais grįsto, „Žalgirio“ žaidimo modelio ir ne tokio prognozuojamo, greitesnio ir Sergėjaus Jovaišos „ūkišku krepšiniu“ praminto, Virginijaus Šeškaus mėgstamo stiliaus.
Gintaro Krapiko vadovaujami žalgiriečiai labiau mėgsta lėtesnį pozicinį žaidimą, kuriame ypač stengiamasi išnaudoti aukštaūgių stipriąsias puses – ypač žaidimą nugara į krepšį. Tai puikiai sugeba daryti tiek techniški Darius Songaila ir Paulius Jankūnas, tiek Robertas Javtokas ir Artūras Gudaitis, jeigu atsiduria prieš fiziškai ne taip tvirtai sudėtus žaidėjus. Tiesa, dažnai varžovus per baudos aikštelę bandantys „laužti“ žalgiriečiai puolime moka ne tik tai.
Šalia žalgirio bokštų išsiskiria ypač geru metimu pasižymintis amerikietis Jamesas Andersonas, kuris yra individualiai stipriausias „Žalgirio“ perimetro žaidėjas, galintis susikurti progą metimui ir pats ir suteikiantis komandos puolimui kitą dimensiją. Rungtynės prieš kibią „Lietuvos ryto“ gynyba taps rimtu iššūkiu Lukui Lekavičiui, paprastai draskančiam varžovų gynybą staigiais prasiveržimais ir taikliais šūviais iš toli, tačiau kol kas su pagrindinio įžaidėjo pareigomis jaunasis krepšininkas tvarkėsi be priekaištų.
Šią vasarą su „Lietuvos rytu“ sutartį pasirašęs Virginijus Šeškus į Vilnių atsivežė ne tik būrį buvusių „Prienų“ žaidėjų, tačiau ir tą pačia žaidimo filosofiją. Vilniečių žaidimas gerokai laisvesnis ir leidžiantis žymiai daugiau erdvės improvizacijai. Kone pagrindinis skirtumas lyginant su „Žalgirio“ žaidimu yra tai, jog beveik nuolat žaidžiama keturiais „metikais“ ties tritaškio linija, o vidurio puolėjas pasižymi mobilumu. Visos komandos mobilumas praverčia ir gynyboje – vilniečiai labai dažnai keičiasi dengiamaisiais.
Trenerio Šeškaus schemose ypatingą svarbą turi žaidimas du prieš du, todėl komandai ypač svarbus Antanas Kavaliauskas, kuris šį elementą yra įvaldęs labai gerai. Su šiuo vidurio puolėju ypač gerai vienas kitą jaučia Martynas Gecevičius, kurį treneris, panašiai kaip Rimas Kurtinaitis, išnaudoja ne tik kaip metiką, bet ir kaip žaidėją, puikiai matantį aikštę ir galintį atiduoti rezultatyvų perdavimą žaisdamas du prieš du.
Be abejonės, neatsiejamas Virginijaus Šeškaus filosofijos elementas – tritaškiai. „Lietuvos rytas“ šiemet pirmauja LKL pagal mestus tritaškius, kurių vilniečiai paleidžia net 29 per rungtynes („Žalgiris“ aštuntas lygoje – 20 tritaškių per rungtynes), bet išlaiko solidų 38,5% pataikymą („Žalgiris“ – 35,8%).
Vis dėlto, didžiausias iššūkis vilniečių laukia gynyboje prieš „Žalgirio“ aukštaūgius, kurie už „Lietuvos ryto“ krepšininkus yra gerokai fiziškai stipresni. Ypač didelė dilema treneriui Šeškui – ar Gediminas Orelikas sugebės apsidengti prieš sunkiuosius krašto puolėjus Paulių Jankūną ir Darių Songailą? Tikėtina, kad ši užduotis gali pasirodyti priimtinesnė Mike‘ui Moseriui. O gal treneris Krapikas nuspręs žaisti mažesniu penketu ir išleisti puikiai prieš „Lietuvos rytą“ Vlado Garasto taurėje sužaidusį estą Siimą-Sanderį Vene?
Atsakymai - sekmadienio pavakario mūšyje.
