Istorinę dieną – Ž. Ilgauskas atvirai: padariau klaidų, bet dabar nieko nekeisčiauspecialus interviu

 (313)
Žydrūnui Ilgauskui – istorinė diena
Žydrūnui Ilgauskui – istorinė diena
© Stopkadras

Šeštadienį 38-erių metų Žydrūnas Ilgauskas taps vos trečiu Europos krepšininku per visą istoriją, kurio marškinėliai atsidurs vienos iš NBA arenų palubėse. 1993 m. Naujajame Džersyje į patį viršų buvo iškeltas tragiškai žuvusio Draženo Petrovičiaus „Nets“ gretose vilkėtas 3-ias numeris, o 2009 m. Sakramente – Serbijos krepšinio legendos Vlades Divaco „Kings“ ekipos Nr. 21.

Ž. Ilgauskas Klivlando „Cavaliers“ klube dėvėjo nuo savo idealo Arvydo Sabonio nusižiūrėtu 11-tu numeriu pažymėtus marškinėlius. Būtent tiek – 11 klausimų „Didžiajam Z“ („Big Z“ – jo pravardė) prieš iškilmingą ceremoniją uždavė didžiausias Ohajo valstijos laikraštis „The Plain Dealer“.

Portalas DELFI pateikia įdomiausias šio interviu ištraukas ir skambiausius faktus iš spalvingos ir įspūdingos Ž. Ilgausko karjeros.

1. – Žydrūnai, tavo karjera dėl traumų galėjo nutrūkti tiek daug kartų, bet laimei, taip neįvyko. Kaip stipriai esi dėkingas likimui už tai, ką pasiekei?

– Pagalvoju apie tai kiekvieną dieną... Kaip man pasisekė, kad atvykau į kitą šalį ir pradėjau naują gyvenimą. Čia turiu savo šeimą ir jaučiuosi kaip namuose. Taip pat esu finansiškai pajėgus pasirūpinti ja ir savimi.

Sugebėjau taip ilgai būti vienoje komandoje, atsigauti po visų tų traumų ir po to žaisti dar 10 metų. Dėl visa to jaučiuosi tikrai laimingas. Dirbau sunkiai, bet man tai nėra talentas. Tai – ką tu privalai daryti. Mes visi susiduriame su kliūtimis, tačiau man pavyko jas įveikti ir po paskutinės operacijos išspausti dar 10 metų.

LeBrono Jameso buvimas taip pat padėjo. Tai atgaivino miestą ir mane patį. Mes turėjome gerą komandą. Kas žino, jei ne jis, galbūt aš net nebūčiau čia žaidęs beveik visą savo karjerą? Tikrai daug kas man susiklostė palankiai, taigi jaučiuosi laimingas.

2. – Prieš tai, kai tave pašaukė „Cavaliers“, tu lankeisi Minesotos „Timberwolves“ bazėje, taip pat svarstei dėl stojimo į Džordžijos technikos institutą arba Alabamos koledžą. Ar kada nors susimąstai, kaip viskas būtų pasikeitę, jei būtum pasukęs kitu keliu?

– Sunku pasakyti, kaip viskas galėjo pasisukti, kai man suėjo 20 metų. Kas, jei būčiau lankęs koledžą, tarkime, Džordžijoje, ir būčiau patyręs traumą? Ar po tų visų lūžių bebūčiau kada nors pasirinktas NBA naujokų biržoje? Ką daryčiau tada? Su diplomu grįžčiau žaisti į Europą? O jei būčiau atsidūręs kitoje NBA komandoje? Kas žino?

Man labai pasisekė, kad Klivlando klubo savininkas buvo Gordonas Gundas. Nežinau, dėl kažkokių priežasčių tarp mūsų užsimezgė draugiški santykiai. Visada jaučiau, kad jis mane prižiūri ir man visada padės. Nesu tikras, ar kitoje organizacijoje tai būtų buvę įmanoma.

3. – Ar kremtiesi dėl to, kad nestojai į koledžą?

– Ne, tik pamąstau, kaip viskas būtų buvę. Turbūt viskas būtų buvę gerai ir aš likčiau patenkintas savimi. Mano tėvų nuomonė šiuo klausimu buvo visiškai priešinga. Mamą (inžinierę – DELFI) domino mokslai, o tėvas (autobuso vairuotoją – DELFI) tiesiog mėgo sportą. Jie paliko viską spręsti man. Jei paklaustumėte mamos, ji tikrai norėtų, kad aš būčiau įgijęs JAV koledžo diplomą.

4. – Kokia buvo tavo pirma reakcija atvykus į Klivlandą?

– Po NBA naujokų biržos apie Klivlandą nežinojau ničnieko, tik pažiūrėjau į žemėlapį. Atvykus iš Kauno, Lietuvos, man miestas atrodė tikrai labai didelis. Kaune neturėjome dangoraižių, taigi įspūdis buvo stiprus.

Tačiau labiausiai įstrigo žmonės. Tai buvo darbininkų miestas, bet žmonės nesiskundė ir nesigyrė. Visi tiesiog rūpinosi savo reikalais. Net jeigu kas nors ką nors pasiekdavo, pažymėdavo tai santūriai. Visi buvo paprasti. Be to, mieste – didelės Rytų Europos ir Lietuvos bendruomenės.

5. – Nesiilgėjai Lietuvos?

– Iš pradžių namų ilgesys buvo didžiulis. Juk tai buvo pirmas kartas, kai aš išsikrausčiau. Iki tol gyvenau su tėvais ir seserimi, mama ruošdavo pusryčius, pietus ir vakarienę. Kai grįždavau iš treniruočių ar išvykų, ji viską išskalbdavo. Viskuo būdavo pasirūpinta. Man tereikėjo eiti ir žaisti krepšinį.

Ir štai: susipakuoji daiktus ir pirmą kartą gyvenime esi vienas pats – svetimoje šalyje. Be to, beveik nekalbi angliškai. Dar reikia priprasti prie visų kultūrinių skirtumų ir atlaikyti tas traumas.

Taigi tai, kad komandoje buvo Vitalijus Potapenka („centras“ iš Ukrainos – DELFI), man labai padėjo, ypač pirmaisiais metais. Nors ir nebuvome iš tos pačios šalies, abu kažkada priklausėme buvusiai Sovietų Sąjungai, kalbėjome rusiškai ir turėjome daug kultūrinių panašumų. Jis buvo vyresnis ir anksčiau atvykęs į JAV, taigi mokėjo anglų kalbą ir jautėsi daug patogiau nei aš, todėl sekiau jam iš paskos.

6. – Kokios buvo geriausios tavo akimirkos Klivlande?

– Smagiausi buvo tie treji-ketveri metai, kai turėjome tikrai pajėgią sudėtį ir nukeliavo į NBA superfinalą. Buvo nerealus spaudimas ir visa kita, bet to niekad nepamiršiu. Visi žaidėjai puikiai sutarė ir rūpinosi vienas kitu. Ir žaidėme tada kaip komanda. Niekada nebuvome patys talentingiausi, nors ir turėjome patį geriausią vyruką. Užtat žaidėme kietai ir teisingai. Tinkamai atstovavome miestui ir miestas mus įsimylėjo, nes aikštėje grūmėmės ir kovojome kaip tik galėjome

Man tai buvo kažkas tokio, nes juk mačiau ir miestą, kai mūsų komanda buvo tikrai bloga. Tuomet niekas nėjo į rungtynes. Prisimenu, visas tas tuščias mėlynas kėdes. Ir staiga – pilna arena, nacionalinės TV transliacijos ir mintys apie NBA aukso žiedus... Tai buvo nepakartojama. Galėjau palyginti blogus laikus su gerais ir įvertinti tai, ką mes pasiekėme.

7. – O blogiausi momentai?

– Blogiausias tai – tikriausiai traumos. Taip pat – pralaimėjimas NBA superfinale San Antonijaus „Spurs“ ekipai. Tačiau iš visų pralaimėjimų labiausiai skauda dėl nesėkmės 2009 metų Rytų konferencijos finale prieš Orlando „Magic“. Tada buvome labai stipri komanda, bet susitikome su formos piką pasiekusiais varžovais ir jų barjero neįveikėme. Vis labo keli nesėkmingi kamuolio atšokimai ir viskas... Nors tikrai jautėme, kad tais metais esame kažkuo ypatingi, ir taip žaidėme. Tas pralaimėjimas persekioja iki šiol. Jis skaudesnis net už nepasisekusį superfinalą. Kalbant apie jį, manau, kad mes dar nebuvome subrendę tokiai pergalei. Bet ta komanda, kuri nusileido Orlandui, buvo daug geresnė ir talentingesnė.

8. – Kaip sutarei su treneriu Mike'u Fratello?

– Mike'as – turbūt geriausia, kas galėjo nutikti man būnant jaunu žaidėju. Jis buvo griežtas ir liepdavo už viską atsiskaityti. Kaip treneris jis kreipė didelį dėmesį į detales. Tais laikais, jei turėdavai mobilų telefoną, juo negalėjai naudotis būdamas autobuse. Pažiūrėjus atgal galiu pasakyti, kad tai išėjo į naudą. Jis parodė, kaip būti tikru profesionalu ir ko tai reikalauja. Jo kietas stilius man nė kiek netrukdė, juk tai nebuvo asmeniška: jis taip bendravo su visais.

9. – Ar dėl ko nors gailiesi? Pavyzdžiui, kad išvažiavai į Majamį? Norėtum ką nors pakeisti?

– Ne, nemanau, kad norėčiau. Žinoma, per tiek metų padariau keletą klaidų šen ir ten. Tačiau dabar nieko nekeisčiau. Esu žmogus – kaip ir visi kiti. Kai žinai, kad padarei viską, ką galėjai, gali ramiai gyventi toliau. Man svarbiausia yra tai, kad neapgaudinėjau savęs. Čempionų žiedai ateina ir praeina. Daug kas priklauso nuo sėkmės, daug nuo to, su kuo ir prieš ką tau tenka žaisti bei kokioje karjeros stadijoje esi pats. Tikrai nesijaučiu, kad būčiau save apgaudinėjęs – atidaviau visą save, todėl ir lengvai susitaikiau su tais rezultatais, kokius pasiekiau.

10. – Ar matai save trenerio poste?

– Šiuo metu save įsivaizduoju kaip treniruojantį ar dirbantį jaunimo lygyje – nesvarbu, ar tai būtų aukštoji mokykla, ar vidurinė – ir padedantį vaikinams. Turėdamas tokį įtemptą grafiką ir tokio amžiaus vaikus (Ž. Ilgauskas su žmona Jennifer Lietuvoje įsivaikino du berniukus Deividą ir Povilą, kuriems yra 8-9-eri metai – DELFI), sunkiai galėčiau įšokti į NBA, kur darbo tempas – 10 ar 11 mėnesių per metus septynias dienas per savaitę po 24 valandas per dieną. Būtų labai sunku.

11. – Tave į specialaus asistento vietą pasamdė generalinis vadybininkas Chrisas Grantas. O kaip sutari dabartiniu vadovu Davidu Griffinu?

– Su Griffu sutariame gerai, kalbėjomės ir matėmės kelis sykius. Žinau, kad turiu atvirą pakvietimą į visas rungtynes, susitikimus, treniruotes. To aš ir pageidavau šį sezoną, nes noriu daugiau laiko praleisti su šeima ir iš naujo įvertinti gyvenimą. Vaikai niekada neleidžia nuobodžiauti, bet aš neturiu jokių atsakomybių krepšiniui. Galiu susikoncentruoti ties kitais gyvenimo aspektais ir tai yra nuostabu.

Beje, prieš pusmetį prie „Cavaliers“ klubo trenerių štabo prisijungė ir Ukrainos traukiniu pramintas V. Potapenka, palengvinęs Ž. Ilgauskui adaptaciją prie JAV pirmais jo karjeros NBA metais.

„Niekada neabejojau, kad Z pajėgs žaisti NBA. Lietuvos žvaigždė Arvydas Sabonis buvo didis žaidėjas. Galbūt Z jam ir nusileido, tačiau jis buvo nepaprastai kovingas, talentingas ir turėjo aukštą krepšinio IQ“, – pareiškė V. Potapenka.

Kitas buvęs Ž. Ilgausko bendraklubis, o dabar Oklahomos „Thunder“ vyriausiasis treneris Scottas Brooksas taip pat negailėjo gerų žodžių:

„Galiu kalbėti apie Žydrūną valandą – jis buvo vienas geriausių komandos draugų, kuriuos aš kada nors turėjau. Jis tikrai džiaugiasi, kad buvo „Kavalierius“, o komanda irgi juo didžiuojasi“.

Neišpildyta svajonė – žaidimas rinktinėje

„Gaila, kad nepavyko įgyvendinti mano svajonės žaisti Lietuvos rinktinėje“, – 2008 m. Vilniuje ištarė Ž. Ilgauskas, kai dėl nugaros skausmų buvo priverstas paskutinė kartą pasakyti „ne“ nacionalinei krepšinio komandai.

„Su nugara būdavo gerai, blogai - vėl gerai. Jei nebūčiau tikėjęs galimybe atstovauti Lietuvai Pekino olimpinėse žaidynėse – tikrai nebūčiau ėjęs tokių kryžiaus kelių. Būdavo tiek daug nervų ir nemigos naktų. NBA ir „Cavaliers“ klubas man visai nepadėjo.

Bet galiu pasakyti – kartu su krepšinio federacija (LKF) padarėme viską, ką galėjome, kad aš apsivilkčiau rinktinės marškinėlius. Kai juos gavau Amerikoje, man buvo laimingiausia diena“, – tikino jis.

Tada Ž. Ilgausko pasiryžimą patvirtino ir vienas geriausių jo draugų Šarūnas Jasikevičius, kuris teigė, kad Žydrūnas jo beveik kasdien teiravosi, kaip ten viskas rinktinėje yra, ir net klausinėjo apie būsimus derinius.

Savo nuomonę apie Ž. Ilgauską išsakė ir garsus NTV sporto komentatorius Vladimiras Gomelskis – legendinio trenerio Aleksandro Gomelskio sūnus.

„Aš bendravau su Žydrūnu du kartus. Jis – mandagus, draugiškas ir atviras žmogus. Tačiau vieno dalyko aš taip niekaip ir nesupratau, – tai klausimas dėl jo atstovavimo Lietuvos rinktinei. Iki šiol nežinau, ar tai buvo Ž. Ilgausko principinė pozicija, ar tik nepalankiai susiklosčiusios aplinkybės“, – negalėjo tiksliai pasakyti V. Gomelskis.

NBA aukso žiedas buvo čia pat – reikėjo dar vieno sezono

„Į Majamį jį pakviečiau iš dalies dėl to, kad norėjau laimėti jam NBA aukso žiedą. Stengiausi tai padaryti Klivlande, bet man nepavyko, kaip ir tą sezoną, kai jis atvyko į Majamį“, – apgailestavo NBA superžvaigždė LeBronas Jamesas.

Aštuonerius metus (nuo 2003-ių) kartu su Ž. Ilgausku žaidęs L. Jamesas tapo vienu geriausių Lietuvos atstovo draugu ir anksčiau ar vėliau žadėjo jam padėti iškovoti NBA aukso žiedą. Visgi šios svajonės Ž. Ilgauskui taip ir nepavyko įgyvendinti, nors jis net du kartus – 2007 ir 2011 metais – dalyvavo finaluose ir buvo per žingsnį nuo to.

Paradoksalu, bet vos tik Ž. Ilgauskas nusprendė baigti karjerą, jau kitą sezoną, 2012-aisiais, L. Jamesas su Majamio „Heat“ klubu tapo čempionu, o po metų ir apgynė šį titulą. Abu kartus L. Jamesas buvo pripažintas finalo serijos naudingiausiu žaidėju (MVP).

Bene emocingiausia kartu žaidusių L. Jameso ir Ž. Ilgausko akimirka aikštėje buvo užfiksuota po šeštųjų 2007 m. Rytų konferencijos finalo rungtynių su Detroito „Pistons“, kurias 98:82 laimėję „Cavaliers“ pirmą kartą istorijoje žengė į NBA superfinalą – L. Jamesas po finalinės sirenos iškart puolė „Big Z“ į glėbį ir ilgai jo nepaleido. Deja, finalą sausu rezultatu 4:0 laimėjo San Antonijaus „Spurs“.

Ž. Ilgauskas NBA lygoje iš viso praleido 15 metų, tačiau dėl pėdos traumų nesužaidė nė vieno mačo debiutiniu turėjusiame būti 1996-1997 metų sezone bei 1999-2000 metais. Tik penkeriose rungtynėse ant parketo 221 cm ūgio lietuvis pasirodė ir 1998-1999-ų sezone.

35 taškai, 22 atkovoti kamuoliai, 7 rezultatyvūs perdavimai ir 7 blokuoti varžovų metimai – tokie yra asmeniniai Ž. Ilgausko atskirų statistikos kategorijų rekordai per mačą. NBA Ž. Ilgauskas sužaidė 843 rungtynes (palyginti: A. Sabonis 470, o Šarūnas Marčiulionis – 363), ir net 771-eriose iš jų jis gynė „Cavaliers“ garbę. Tai absoliutus rekordas per visą „Cavs“ ekipos istoriją - kaip ir 5904 atkovoti kamuoliai, 10616 taškų bei 1269 blokai, kuriuos lietuvis atliko atstovaudamas Klivlando komandai.

www.DELFI.lt
 
313
Vardas
Komentavimo taisyklės ir atsakomybė

Krepšinis

Naujame sezone D. Lavrinovičius žais kartu su R. Kaukėnu (2)

2014 liepos mėn. 30 d. 12:46
Naujame sezone D. Lavrinovičius žais kartu su R. Kaukėnu
DELFI (K.Čachovskio nuotr.)
Su Lietuvos nacionaline krepšinio rinktine pasirengimą Pasaulio taurės pirmenybėms Ispanijoje tęsiantis Darjušas Lavrinovičius netrukus galės ramiau atsikvėpti dėl savo ateities.

LKL čempionų naujokas: esu patenkintas savo karjera (2)

2014 liepos mėn. 30 d. 13:00
Kauno „Žalgirio“ komandos įžaidėjo poziciją sustiprino 23 metų amerikietis Maalikas Waynsas. Vos patvirtinęs sutartį parašais 185 cm ūgio krepšininkas pasidalino savo mintimis su Žalgiris.lt interneto svetaine.

„Žalgirio“ atakoms diriguos NBA patirties turintis amerikietis (30)

2014 liepos mėn. 30 d. 12:20
Naujajame sezone Kauno „Žalgirio“ gerbėjai galės grožėtis amerikiečio Maaliko Waynso žaidimu. Su šiuo 23 metų 185 cm ūgio įžaidėju Lietuvos čempionų klubas sudarė vienerių metų sutartį.

Technologiniams „Siemens“ arenos atnaujinimams skirti 2 mln. litų (4)

2014 liepos mėn. 30 d. 11:50
Daugiau nei 170 metrų ilgio LED juosta, U forma juosianti visą areną, kuri varžybų metu gali virsti 9 švieslentėmis – tokia naujiena šį sezoną laukia Vilniaus „Siemens“ arenos lankytojų. Pirmieji ją pamatys krepšinio aistruoliai liepos 30 dieną atėję į pasaulio čempionatui besiruošiančios Lietuvos krepšinio rinktinės draugiškas rungtynes su Gruzijos komanda.

D. Sabonis: Lietuvos rinktinėje norėčiau žaisti kiekvieną vasarą (8)

2014 liepos mėn. 30 d. 11:14
208 cm ūgio 18-metis Lietuvos rinktinės vidurio puolėjas Domantas Sabonis - vienas geriausių Europos jaunių krepšinio čempionato Turkijoje žaidėjų. Lietuvis turnyre užima antrą vietą pagal atkovotus kamuolius (11,2) ir dvyliktą pagal pelnytus taškus (15,2).