Eduardas Strelcovas: „sovietų Pele“ kritimas
Legendinio Maskvos „Torpedo“ puolėjo likimas – jei ne tragiškiausia, tai, ko gero, labiausiai įsimintina sovietų sporto netektis. Futbolo vunderkindą, kuris aštuoniolikos tapo rezultatyviausiu Sovietų Sąjungos čempionato žaidėju, o devyniolikos – olimpinio aukso medalio laimėtoju, dėl talento jau tada lygino su legendiniu Pele. Su juo E. Strelcovas ir turėjo susitikti 1958 metais Švedijoje vykusiame pasaulio čempionate, tačiau likus porai savaičių iki jo futbolininkas ir du jo kolegos iš rinktinės – Michailas Ogonkovas bei Borisas Tatušinas – buvo sulaikyti dėl įtarimų išprievartavimo byloje.
Ši paini istorija vyko viename pamaskvės sode, kur trys futbolininkai dalyvavo ilgose ir audringose išgertuvėse (kaip tyrimo metu sakė pats E. Strelcovas: „išgėrėme tą dieną daugiau nei po litrą kiekvienas“). Sodo šeimininkas buvo B. Tatušino draugas, karo lakūnas Eduardas Karachanovas. Be to, jaunuoliams draugiją palaikė keturios merginos. Su viena iš jų, Marina Lebedeva, E. Strelcovas tą naktį turėjo lytinius santykius. Ryte prasiblaiviusi mergina išvyko namo ir parašė pareiškimą, kad sovietų futbolo viltis ją išprievartavo. Kita sode besilinksminusi viešnia parašė analogišką pareiškimą prieš M. Ogankovą. Ir jeigu byla prieš pastarąjį galų gale buvo nutraukta, tai E. Strelcovo ėmėsi kaip reikiant ir netrukus jam buvo skirta 12 metų kalėjimo.
Paskui bausmės laikas buvo sutrumpintas ir į laisvę „sovietų Pele“ išėjo „vos“ po penkerių, o į futbolą buvo leista grįžti dar po dvejų metų. Ir nors jam pavyko gimtąjį „Torpedo“ išvesti į pergalę šalies čempionate bei du kartus tapti geriausiu metų futbolininku, auksinis sportininko amžius nuo 20 iki 27 metų buvo prarastas. M. Ogankovo ir B. Tatušino karjeras, beje, taip pat sužlugdė ilgalaikės diskvalifikacijos, nors jie oficialiai ir nebuvo niekuo kalti.
Egzistuoja nemažai versijų, kodėl buvo taip pasielgta su pačiu talentingiausiu šalies futbolininku. Juo labiau, kad liudininkų parodymai ir surinkti įrodymai kėlė daugybę klausimų, į kuriuos tyrimas ir teismas deramai neatsakė. Pagal vieną teoriją, E. Strelcovo įkišimas už grotų buvo sovietų jėgos struktūrų kerštas už jo atsisakymą žaisti jų komandose „Dinamo“ ir „CSKA“. Pagal kitą versiją, kažkas tokiu būdu nusprendė pamokyti iškilusią žvaigždę, tapusią itin populiaria liaudyje, tačiau nepasižymėjusią pavyzdiniu elgesiu.
Kalbama, kad pats Nikita Chruščiovas, sužinojęs apie šią bylą, davė nurodymą „pasodinti niekšą ilgam“. Pagal trečią versiją, ranką prie žaidėjo persekiojimo pridėjo Centro Komiteto sekretorė Jekaterina Furceva, kurios jauną dukrą futbolininkas tariamai atsisakė vesti. Egzistuoja ir versija apie Vakarų specialiųjų tarnybų intrigas – esą jos nekaltiems sovietų sportininkams pakišo specialiai pasamdytas merginas su tikslu juos diskredituoti.
Ir dabar sunku atsirinkti, kaltas E. Strelcovas ar ne – o jeigu taip, tai dėl ko konkrečiai? Visuomenės sąmonėje šis futbolininkas, nuo plaučių vėžio miręs 53-ejų (manoma, kad prie to prisidėjo darbas rūdos kasyklose lageryje), laikomas veikiau žiaurios sistemos auka nei užtarnautą atlygį gavusiu prievartautoju.
Jelena Muchina: sulaužytas likimas
Kylanti sovietų sportinės gimnastikos žvaigždė galėjo patekti į savo pirmąją olimpiadą vos šešiolikos metų, tačiau į rinktinės sudėtį 1976 metais Monrealyje vykusioms olimpinėms žaidynėms ji nebuvo įtraukta. Po to J. Muchina, kurios programa buvo laikoma tuo metu bene sudėtingiausia, ėmė ryžtingai progresuoti. 1977 metais mergina laimėjo tris aukso medalius Europos pirmenybėse Prahoje, nusileisdama tik garsiajai rumunei Nadiai Comaneci, o 1978-aisiais Strasbūre tapo absoliučia pasaulio čempione. Iki tol panašų rezultatą pavyko pasiekti tik trims sovietų gimnastėms.
J. Muchinos laukė pirmoji olimpiada, beje, gimtojoje Maskvoje. Tik norint patekti į stiprios sovietinės rinktinės sudėtį jai teko dar šiek tiek pasistengti. Dėl šio tikslo rusės treneris Michailas Klimenka spaudė iš savo auklėtinės viską iki paskutinio lašo. Ir, deja, netgi daugiau: nekreipdamas dėmesio į prasidėjusias traumas, jis vertė J. Muchiną treniruotis kone su gipsu. Kaip mano vienas iš vėlesnių tragiškų įvykių liudininkų, M. Klimenkos siautulingumas ir tapo viena iš netrukus įvykusios tragedijos priežasčių.
1980 metų liepos pradžioje Minske vykusioje treniruočių stovykloje gimnastė nusprendė atlikti naują sudėtingą šuolį su nusileidimu ant galvos ir po to einančiu kūlvirsčiu. Tačiau ji nepakankamai stipriai atsispyrė ir paprasčiausiai rėžėsi galva į grindis, susilaužydama stuburą. Nesėkmingam šuoliui greičiausiai sutrukdė tai, kad blogai sugijo kojos, kuria atsispyrė, lūžis.
Tuo dvidešimtmetės gimnastės karjera ir normalus gyvenimas baigėsi. Nepaisant daugybės operacijų ji taip ir liko prikaustyta prie neįgaliosios vežimėlio. J. Muchina paniro į depresiją. Ją įveikusi, pradėjo mokytis, gyventi iš naujo, tačiau tai truko neilgai. Moteris mirė 2006-aisiais Maskvoje, sulaukusi vos 46 metų. Su savo treneriu, iškart po incidento emigravusiu į Italiją, o po daugelio metų vėl sugrįžusiu į Rusiją, buvusi gimnastė susitikti atsisakė.
Viačeslavas Lemeševas: gyvenimo nokaute
Pats jauniausias olimpinis čempionas sovietinio bokso istorijoje iškovojo šį titulą Miunchene 1972-aisiais, kai jam buvo vos dvidešimt metų. Iki tol jis jau du kartus buvo laimėjęs Europos jaunimo čempionatuose ir visi suprato, kad jaunuolis turi unikalų talentą. Neturėdamas išskirtinių fizinių duomenų, V. Lemeševas rezultatų pasiekė fantastiška nuojauta ir greita reakcija. Pagal pastarąjį rodiklį jam lygių nebuvo visoje Sovietų Sąjungoje – ir tai ne kieno nors subjektyvi nuomonė, o grupės sovietų fiziologų 1970 metais, po jo pirmosios pergalės tarptautinėse varžybose, atlikto tyrimo rezultatai.
Nokautu laimėjęs keturias iš penkių olimpines kovas (įskaitant ir finalinę su suomiu Reima Virtanenu jau pirmame raunde), V. Lemeševas virto sąjunginės reikšmės žvaigžde. Ir šis statusas, deja, jį paveikė ne pačiu geriausiu būdu. Jaunas boksininkas iš pat pradžių nelabai mėgo discipliną ir tokias „nereikšmingas“ varžybas kaip Sovietų Sąjungos čempionatas, o kai įgijo žvaigždės statusą, išvis nebejautė ribų. Svarbiausia to išraiška tapo amžina rusiška bėda – alkoholis.
Dar pergalingais 1972 metais V. Lemeševo kolegos ir treneriai pastebėjo, kiek daug jis geria, alkoholio poveikį dar labiau sustiprindamas cigaretės dūmu. Netrukus jaunoji žvaigždė ėmė gerti savaitėmis, o tarpuose tarp girtuokliavimo dviem-trims dienoms pasirodydavo treniruotėse. Kaip pasakoja jo pažįstamas, garsus sovietų boksininkas Viktoras Rybakovas, V. Lemeševas „galėjo išgerti su bet kuo: sargu, kuris šlavė jo kiemą netoli metro stotelės „Medvedkovo“, su batsiuviu, kuris netikėtai jį atpažino šiam atiduodant taisyti batus...“. Nepaisant visko, neįtikėtinas talentas leido vunderkindui nepaskęsti: 1973 ir 1975 metais jis tapo Europos čempionu, o 1974-aisiais galiausiai laimėjo Sovietų Sąjungos pirmenybes.
Vis dėlto, į artėjančias olimpines žaidynes buvo nuspręsta V. Lemenševo nesivežti, o po šio sprendimo boksininko karjera smuko negrįžtamai. Jis prarado formą ir sulaukęs 28 metų įsidarbino treneriu sovietų karių grupėje Vokietijoje, kur kartą jį nokautavo iš baimės drebantis jaunuolis. Grįžęs į tėvynę, buvęs čempionas jau negalėjo gauti daugiau ar mažiau statusą atitinkančio darbo, todėl dirbo mašinistu siurblinėje, durininku ir net kapinių sargu.
Be to, V. Lemenševo sveikata vis labiau prastėjo. Be kenksmingų įpročių pasireiškė ir jo profesijos padariniai: jam buvo diagnozuota progresuojanti galvos smegenų kraujagyslių atrofija. Vienas ryškiausių sovietinio bokso talentų mirė 1995-aisiais, kaip jam buvo vos 43 metai.
Vladimiras Jaščenka: kritęs iš aukštumų
Šviesiaplaukis šuolininkas į aukštį iš Zaporožės V. Jaščenka buvo vienas iš tų sporto didvyrių, kurie tarsi neturėjo jokių trūkumų. Angeliška išvaizda derėjo su neįtikėtinu lengvumu ir grožiu, atsiskleidžiančiais kiekviename šuolyje, o paveikslą užbaigdavo stulbinantys rezultatai. Pradėjęs užsiiminėti šuoliais pakankamai vėlai, keturiolikos, jau šešiolikos jis iššokdavo aukščiau dviejų metrų, o septyniolikos pademonstravo rezultatą, kuris būtų leidęs jam užimti trečią vietą tada Monrealyje vykusioje olimpiadoje (2,22 m). Aštuoniolikos jis tapo naujo pasaulio rekordo autoriumi (2,33 m) .
Reikia atkreipti dėmesį į tai, kad kitaip nei dauguma tuometinių šuolininkų į aukštį, V. Jaščenka nesinaudojo „fosbury flop“ technika (šuolis nugara į priekį, kuriuo šiandien naudojasi praktiškai visi sportininkai), ir rinkosi seną permetimo būdą, su kuriuo laimėdavo jo garsusis tėvynainis Valerijus Brumelis.
Legendinis V. Brumelio treneris Vladimiras Djačkovas, dirbęs su V. Jaščenka, du savo auklėtinius palygino štai kaip: „Brumelis ėmė jėga, milžinišku darbštumu ir smalsumu, noru įvaldyti klasikinę techniką, nepaisant jo (ir jis tai suprato) įgimto netinkamumo… O Jaščenka… techniškai visada šlubavo. Tačiau gamta jį taip apdovanojo, kad net su matomomis klaidomis jis darė neįtikėtinus dalykus. Iš esmės, jis juk iššokdavo kažkur iki pustrečio metro, tačiau grynai dėl techninių klaidų, pirmiausia tiesiogiai perlipant kartelę, jis pasiekdavo mažiau nei iš tikrųjų galėjo. O kiek jis galėjo, žino tik vienas Dievas...“.
Tai, kad fiziškai V. Jaščenka iššokdavo iki dviejų su puse metrų, patvirtino ir grupė sovietų kosminės medicinos specialistų, kurie jį tyrė. Priminsime, kad dabar galiojantį šios sporto šakos rekordą dar 1993 metais nustatę kubietis Javieras Sotomayoras – 2,45 metro.
1978 metais V. Jaščenka tapo Europos čempionu tiek lauke, tiek patalpose. Antras turnyras vyko Milane, kur sovietų šuolininkas pasiekė naują uždarų patalpų pasaulio rekordą – 2,35 metro. Italų žiūrovus jaunas gražuolis tiesiog pakerėjo, o šios šalies ekspertai netgi įteikė jam „Geriausio pasaulio sportininko“ premiją. Atrodė, kad ateityje V. Jaščenkos laukia dar ryškesni triumfai, įskaitant ir ilgai lauktas olimpines žaidynes Sovietų Sąjungos sostinėje. Tik likimas turėjo kitokį planą.
1979 metais startuodamas Vilniuje, kur jis buvo išsiųstas nepaisant trenerio plano, sportininkas nusitraukė kelio raiščius. Maskvos Centriniame traumatologijos ir ortopedijos institute jam buvo atliktos dvi operacijos, tačiau abi buvo nesėkmingos. Vėliau dėl savo nesėkmingai susiklosčiusio gyvenimo V. Jaščenka apkaltino sovietinę mediciną. Po kurio laiko pavyko jį išsiųsti gydytis į Austriją, kur kelį pavyko sutvarkyti. Tačiau ankstesnio lygio sportininkas pasiekti jau nebesugebėjo.
Visi, kas pažinojo V. Jaščenką, sakė, kad jo charakteris netiko nuolatiniam alinančiam rezultatų siekimui. Jis buvo tylus ir ramus vaikinas, mėgęs vienatvę ir knygas, o sporto pasiekimams jam reikėjo įkvėpimo. Kai apleido sportą, V. Jaščenka griebėsi alkoholio. Dėl savo natūros ypatumų buvęs milijonų sporto mėgėjų dievaitis ne kartą atsisakė kolegų ir valstybės pagalbos. Pavyzdžiui, kartą, dar būdamas šlovės viršūnėje, jis taip ir nesiteikė ateiti ir atsiimti raktus nuo naujo buto prestižiniame name, kurį jam skyrė gimtosios Zaporožės valdžia.
Subyrėjus Sovietų Sąjungai V. Jaščenka gyveno iš Ukrainos skiriamos valstybinės stipendijos, kol 1999 metais, būdamas keturiasdešimties, mirė. Į spaudą iš Zaporožės ligoninės nutekėjo labai proziška diagnozė: „gili poalkoholinė koma“.
