Sporto aprangos per varžybas šios sporto šakos atstovai nedėvi. Pasak geriausios Lietuvos šachmatininkės Viktorijos Čmilytės-Nielsen, pasitaiko vienos kitos varžybos, kuriose šachmatininkai privalo apsivilkti rėmėjų marškinėlius ir tiek.
„Yra tam tikras aprangos kodas, apibrėžiantis, kad, pavyzdžiui, negalima ateiti su šlepetėmis ar labai trumpais šortukais, nes vis dėlto šachmatai – intelektuali sporto šaka, reikia laikytis tam tikro įvaizdžio. Apranga turi atitikti progą. O šachmatų varžybos – rimtas užsiėmimas, čia vyrauja susikaupimas. Bet griežtų kriterijų nėra“, – prisimena dabar vos kartą kitą per mėnesį prie šachmatų lentos prisėdanti Europos čempionė, Europos ir pasaulio čempionatų prizininkė ir daugkartinė Lietuvos čempionė.
Sportinės karjeros metais specialios eilutės, skirtos varžyboms, V. Čmilytė neturėjo. Tiesiog aprangą, skirtą varžyboms, ji rinkdavosi šiek tiek formalesnę negu kasdien. Susikrauti lagaminą sportininkė sugebėdavo akimirksniu, o kokį drabužį į jį dėti, per daug galvos nesuko. „Tai man niekada gyvenime nebuvo prioritetas, tokius antraeilius sprendimus priimu gana greitai. Žinoma, kaip ir kiekvienai moteriai, man svarbi išvaizda, tačiau tik tiek, kiek reikia“, – teigia Seime besidarbuojanti 32-ejų metų V. Čmilytė-Nielsen.
Nesistengė savo moteriškumo ji išryškinti ir kokiais nors aksesuarais. Sportuodama šachmatininkė dažnai dalyvaudavo ne tik moterų, bet ir vyrų varžybose, tad moteriško stiliaus pabrėžimas, jos įsitikinimu, tose situacijose nebūtų buvęs tinkamas. „Pirmiausia, laikiau save stipria savo srities profesionale. Ir tai yra svarbiausia“, – aiškius prioritetus turi tituluota sportininkė.
Apskritai, pasak jos, šachmatų varžybose tvyro susikaupimas ir pagarba varžovui. Labai stiprūs kvepalai, ryškiai dažyti nagai būtų traktuojami kaip nekorektiškas elgesys. Nors, pavyzdžiui, dar prieš pusę amžiaus traukti dūmą per partiją prie šachmatų lentos buvo įprastas dalykas.
Dūmo nei prie šachmatų lentos, nei koridoriuose niekas nebetraukia, tačiau laimingo rašiklio prietaras tarp šachmatininkų ir šiame technologijų amžiuje – vis dar labai gajus.
„Šachmatininkai turi mėgstamą savo tušinuką, nes partijas reikia užrašyti. Laimingas tušinukas – gana dažnas dalykas“, – Lietuvos daugkartinė ir Europos čempionė raktą į pergales rado ir be tokio rašiklio. V. Čmilytė-Nielsen racionali iki galo: „Anksti įsitikinau, kad prietarai nepadeda parodyti geresnio rezultato, o neretai turi neigiamą efektą.“
Kur kas svarbiau nei sukti galvą dėl to, kaip atrodys per varžybas, šachmatininkei buvo tinkamas pasiruošimas. Būsimo varžovo partijų analizė, pasirengimas mačui, psichologinis nusiteikimas.
„Daugelis nustemba, kad geriausi pasaulio šachmatininkai nemažą dėmesį skiria ir fiziniam pasirengimui: bėga krosus, žaidžia krepšinį, futbolą. Fiziškai būtina gerai jaustis tam, kad puikiai dirbtų galva ir būtų galima priimti optimalius sprendimus“, – šachmatininkų gyvenimo užsklandą pakelia geriausia šios sporto šakos Lietuvos atstovė. Ji pati rinkdavosi ramią fizinę veiklą – pasivaikščiojimus, jogą.
O geriausiai atsipalaiduoti V. Čmilytei-Nielsen padėdavo trys dalykai – muzika, knyga ir filmai. Knygos jos lagamine keisdavosi dažnai, o štai muzikos ritmai nuo paauglystės iki šiol lydi tie patys – pamėgtieji „Rolling Stone“.
Tačiau varžybų jaudulys ir šachmatininkų gyvenimo užkulisiai moteriai – jau praeitis. „Esu labai užsiėmusi Seime, negaliu pasakyti, kad turiu daug laiko ilgėtis“, – į praeitį nesižvalgo tituluota šachmatininkė, prieš metus Seime užėmusi sostinės meru tapusio Remigijaus Šimašiaus kėdę.
Ar politinės šachmatų partijos primena žaidimą šachmatais? „Šiek tiek, – šyptelėja Seimo narė. – Nebent tuo, kad tiek žaidžiant šachmatais, tiek įsitraukus į politiką reikia nemažai mąstyti.“
Ir dar, ko gero, panašiu aprangos kodu. Žengus į Seimo rūmus daryti perversmo savo drabužių spintoje V. Čmilytei-Nielsen neteko.
„Prieš tapdama Seimo nare žaisdavau aukščiausio lygio elitiniuose turnyruose, ten galioja rimtesnis, formalesnis aprangos kodas, tad man neteko labai keisti savo aprangos ar įpročių“, – pasakoja moteris.
