– Kiek metų jau esi vandensvydyje?
– Nuo dešimties. Tiesa, iš pradžių lankiau plaukimo pratybas, sekėsi gan neblogai. Vilniaus „Žalgirio“ plaukimo baseine tarp savo bendraamžių pavykdavo laimėti varžybas. Tačiau ši sporto šaka man pasirodė monotoniška. Tai matydamas, treneris Michailas Romanovskis pats pasiūlė pabandyti žaisti vandensvydį. Būdamas 10 metų, 1986-aisiais jį ir pradėjau žaisti trenerio Liudo Putrimo vadovaujamoje grupėje.
Iš karto pamačiau, kad vandensvydis – mano sporto šaka. Patiko pats žaidimas, kova, komandinė dvasia.
Treniravausi su ilgamečiais šalies rinktinės žaidėjais Nerijumi Papaurėliu, Anatolijumi Asajevičiumi, kitais. Patekau į Kauno „Bangos“ meistrų komandą, kurioje buvo suburti geriausi Lietuvos vandensvydininkai.
Buvau labai judrus, gerai sekėsi žaisti puolime, pasiekdavau nemažai įvarčių. Vandensvydį žaidžiau netgi sulaukęs 40 metų, tapau Lietuvos čempionu.
Tačiau prieš septynerius metus nutariau baigti sportinę karjerą. Labai džiaugiuosi, kad mano pėdomis pasekė devynerių metų sūnus Patrikas, kuris nuo penkerių irgi lanko vandensvydžio pratybas. Jis treniruojasi su trejais metais vyresniais žaidėjais, tapo Lietuvos dvylikmečių čempionu. Sūnus plaukia gerai, jau pasiekia įvarčių.
– Kada tapai treneriu?
– Kai į Elektrėnus išvažiavo dirbti Liudas Putrimas, Vilniuje nebeliko vandensvydžio trenerių.
Jau prieš tai padėjau treniruočių draugui Nerijui Papaurėliui, važinėdavau su šalies rinktine. 2011-aisiais jis mane ir prikalbino dirbti etatiniu treneriu.
– Kaip sekasi?
– Trenerio darbas labai sunkus. Vaikai ne visada klauso, per rungtynes jaunieji vandensvydininkai kuo greičiau skuba pasiekti įvarčius, karščiuojasi, daro klaidų.
Žaisti buvo lengviau. Sėdėdamas ant suoliuko, žaidėjams nieko negaliu padėti. Vilniaus sporto centre dirbu su jaunaisiais vandensvydininkais, o Vilniaus „Baltic Amadeus“ klube – su suaugusiais.
Į grupę priimu vaikus nuo 7-9 metų. Labai didelė jų rotacija. Žaisti vandensvydį nori kokia 100 jaunųjų sportininkų, tačiau lieka ne geriausi, o ištvermingiausi.
Nuo pat mažumės pavyko išugdyti Lietuvos jaunių rinktinės žaidėjus Samuelį Marčiukaitį, kuris pastaraisiais metais ypač patobulėjo.
– Sieki suburti ir merginų komandą. Ar neprarandi vilties?
– Mergaičių ekipą jau buvo pavykę suburti, ji atskira komanda dalyvavo Vilniaus vaikų pirmenybėse. Mergaitės sugebėdavo įveikti netgi berniukų komandas. Jos gavo ir tarptautinių varžybų krikštą, dalyvavo turnyre Italijoje. Tačiau jaunosios žaidėjos netrukus išsilakstė. Dabar vėl subūriau mergaičių, gimusių 2006-aisiais, grupę ir ją treniruoju.
Moterų vandensvydis – olimpinė sporto šaka. Jeigu jį žaistų daugiau Lietuvos mergaičių komandų, būtų galima galvoti ir apie kažkokią perspektyvą.
– Visą laiką būni Nerijaus Papaurėlio pašonėje, esi Lietuvos suaugusiųjų rinktinės ir daugkartinių šalies čempionų „Baltic Amadeus“ antrasis treneris. Ar nenori būti pirmuoju?
– Su Nerijumi esame puikūs draugai. Suaugome visas su kitu, viską vienodai matome, sutampa mūsų mintys ir planai. O pirmuoju irgi esu. Man patikėti vadovauti Lietuvos jaunučių rinktinei, kurios žaidėjai yra gimę 2003-2004-aisiais.
Labai norėjome šio mėnesio pabaigoje Suomijoje dalyvauti Šiaurės Europos ir Baltijos šalių čempionate. Tačiau komandų nesibūrė danai ir švedai, teliko mūsų bei Suomijos rinktinės, ir į Suomiją jaunučiai nevyks. Kad jis nebūtų nuskriaustas, vietoj šio turnyro savo jauniesiems auklėtiniams gruodžio pradžioje suradau varžybas Lenkijoje.
– Dar dirbi ir „Impuls“ sporto klube, kaip visur suspėji?
– „Impuls“ klube puse etato dirbu šeštus metus, vaikus ir suaugusius mokau plaukti. Klube dirbu rytais ir po pietų, o vandensvydį žaidžiame Lazdynų baseine vėlai vakarais. Esu užimtas visą dieną, darbo turiu tikrai daug. Klubas man sudaro sąlygas savaitgaliais išvažiuoti į vandensvydžio varžybas.
Visiškai neturiu atostogų, jas praleidžiu dirbdamas. Treniruotės, varžybos, stovyklos.
