Penktadienį skambutis iš Ispanijos trenkė it perkūnas: Pirėnų pusiasalyje stovyklaujantys Lietuvos lengvaatlečiai savo trenerį rado negyvą viešbučio kambaryje.
Nors mirties priežastis dar nenustatyta, ne paslaptis, kad vos prieš tris dienas 53-ią gimtadienį minėjęs A. Stanislovaitis praeityje turėjo rimtų sveikatos problemų.
Bet perspėjimų nepaisė: fenomenalios atminties, plataus žinių bagažo ir atviros širdies profesorius nenustojo nei treniravęs lengvaatlečius, nei darbavęsis Lietuvos sporto universitete (LSU).
Vos pasitraukęs iš šalies rinktinės vyriausiojo trenerio pareigų, kurias užėmė 1997-2008 metais, A. Stanislovaitis atsidėjo savo jaunystės rungčiai – sprintui. Ir tiesiog triumfavo per 2009-aisiais Kaune vykusį Europos jaunimo (iki 23 metų) čempionatą.
Pirmą kartą šalies istorijoje sprintas iš laikraščių puslapių išstūmė kitas lengvosios atletikos rungtis. Distancija, kurioje europiečiai yra pasmerkti pralaimėti, staiga atsidūrė visuotiniame dėmesio centre ir Lietuvoje.
Būtent tuomet A. Stanislovaičio namuose svečiavosi žurnalistas Mindaugas Augustis.
Kviečiame prisiminti vieno geriausių visų laikų Lietuvos lengvosios atletikos trenerių gyvenimą – tokį, koks jis buvo įamžintas prieš septynerius metus parašytame straipsnyje.
„Duok Stanislovaičiui stulpą, padarys iš jo sprinterį“
Kai Lina Grinčikaitė bronziniu finišo spurtu užbrėžė paskutinį 2009-ųjų Europos jaunimo lengvosios atletikos čempionato Kaune štrichą, A. Stanislovaičio veidą nutvieskė pergalinga šypsena. Padaryta! Tuo, kas ilgus metus sukosi jo vienintelio galvoje, dabar įsitikino visa Europa. Dar svarbiau: tuo pagaliau patikėjo Lietuva, kuri anksčiau šaipydavosi vien iš žodžio „sprintas“.
Šalies merginų kvarteto trečioji vieta prestižinėje estafetėje 4x100 m buvusiam ilgamečiam Lietuvos lengvosios atletikos rinktinės vyriausiajam treneriui A. Stanislovaičiui reiškė ypač daug.
Būtent jis pirmasis ėmėsi burti estafečių komandas šalyje, kurios sprinto tradicijos dar visai neseniai būtų sutilpusios į vieną kišeninę brošiūrą.
Tačiau pastaruosius keletą metų Lietuvos sprinto istorija buvo rašoma itin intensyviai. Netgi grafomaniškai – vien liepą joje atsirado ištisas naujas skyrius. Metikai, šuolininkai, ilgesnių nuotolių bėgikai – visų jų pasirodymas pirmenybėse Kaune liko sprinto atstovų šešėlyje. L. Grinčikaitė, Rytis Sakalauskas, Sonata Tamošaitytė, Agnė Orlauskaitė – tai žmonės, kurie rezultatų lentelėse pakilo aukščiausiai iš lietuvių. Lygiai taip pat šalies sprinteriai žibėjo universiadoje Belgrade (Serbija), kurios metu vieninteliai Lietuvos delegacijos medaliai skambėjo ant L. Grinčikaitės ir S. Tamošaitytės krūtinių.
Ir kaip po viso to nepastebėsi, kad Lietuvos lengvaatlečiams vienuolika metų dirigavo specialistas, apie kurį dar tarybiniame Kaune sklandė anekdotas: „duok Stanislovaičiui stulpą, padarys iš jo sprinterį“.
Trys A. Stanislovaičio meilės
„Kiek man reikėjo įrodinėti visokiuose kabinetuose ir koridoriuose, kad sprintas Lietuvoje gali būti ir bus. Tada man atvirai juokdavosi į akis. Bet dabar tie, kurie juokėsi, spaudžia ranką“, – paklaustas apie nueitus kryžiaus kelius, susimąsto A. Stanislovaitis.
Šiuo metu jis „atostogauja“, todėl laiko pasidalinti prisiminimais atsiranda. Tiesa, net ir pasitraukus iš Lietuvos rinktinės vadovo pareigų, A. Stanislovaičio poilsis daugeliui įvarytų nemigą.
„Bonifacijaus atostogos“, – juokiasi lengvosios atletikos specialistas, pagalvojęs apie vienas kitą vejančius čempionatus, nesibaigiančias treniruotes su dvidešimties perspektyviausių Kauno sprinterių grupe, artėjančius mokslo metus.
Tačiau kalbėti apie savo pirmąją meilę – lengvąją atletiką – A. Stanislovaitis gali be perstojo.
Pažeida, raumens potenciacija, mažų dažnių nuožvargis – eilinių sporto mėgėjų ausiai egzotiškus terminus gliaudo kelių mokslinių knygų bendraautorius, parašęs ne vieną straipsnį, publikuotą užsienio mokslinėje literatūroje. A. Stanislovaitis įsitikinęs: be solidaus žinių bagažo šiuolaikinėje lengvojoje atletikoje – nė iš vietos.
„Treneris yra kaip skulptorius, o skulptūra – tai tavo mokinys. Gaila tų trenerių, kurie aria su auklėtiniais dvylika kartų per savaitę, ir vis tiek pralaimi. Aš savo mokinius treniruoju keturis kartus po valandą. Tereikia visada suprasti, ką ir kodėl darai“, – aiškina A. Stanislovaitis.
Treneriui vienas juokas šimtųjų sekundės ar metro dalių tikslumu išvardyti visus septyniolika šalies rekordų, kurie šiuo metu priklauso jo auklėtiniams.
„Vaikščiojanti enciklopedija“ – taip Aleksą dėl jo fenomenalios atminties pravardžiuoja artimieji.
„Niekad neužsirašinėdavau telefono numerių. Jeigu sučirškia mobilusis, aš vien iš skaičių ekrane matau, kas skambina“, – tikina A. Stanislovaitis, suglumusiam klausytojui lyg vakarykščius beriantis devinto ar dešimto dešimtmečių varžybų rezultatus, rekordus.
Kalba vis pasisuka link Lietuvos kūno kultūros akademijos (dabartinis LSU – DELFI), kurioje A. Stanislovaitis, kaip studentas ir darbuotojas, praleido jau beveik trisdešimt metų. „Be penkių minučių“ biomedicinos profesorius, prieš pusantrų metų perėjęs habilitacijos procedūrą, negaili pagyrų LKKA absolventams, įsitvirtinusiems mokslo ir sporto pasaulyje.
„Pernai visose keturiose Europos čempionatų prizininkėmis tapusiose Lietuvos jaunimo krepšinio rinktinėse dirbo mūsų atletinio rengimo treneriai. O seniau mus dar vadindavo aukštąja mokykla vien dėl to, kad institutas stovi ant kalno“, – šypteli A. Stanislovaitis.
LKKA jam – antroji meilė. Trečioji sėdi šalia, pilsto arbatą ir tramdo kokerspanielį Nojų. Su buvusia bėgike Jūrate Aleksas žiedus sumainė 2008-aisiais ir dabar kartu treniruoja laikinosios sostinės lengvaatlečius bei dėsto LKKA. Tačiau apie viską – nuo pradžių.
Vaikystės maratonai
A. Stanislovaitis užaugo provincijoje: nedidukame Joniškėlio miestelyje, esančiame Pasvalio rajone, kuris savo ruožtu garsėja giliomis aludarystės ir rankinio tradicijomis. Pastarosios pavergė Aleksą vaikystėje, kai jis, kartu su kitais Joniškėlio vaikais, traukdavo į rankinio treniruotes. Iš jų A. Stanislovaitis buvo išvytas šeštoje klasėje po to, kai žaisdamas netyčia pataikė kamuoliu treneriui į galvą. Į rankinį Aleksas daugiau negrįžo, užtat pasuko į lengvąją atletiką. Pasvalio sporto mokykloje A. Stanislovaitį šuolių į tolį sektoriuje muštravo treneris Eugenijus Suveizdis. Tiesa, Aleksui labiau įsiminė ne pačios pratybos.
„Man ta treniruotė būdavo nulis palyginus su tuo, kas laukdavo po jos. E. Suveizdis turbūt apsiverktų, jei sužinotų, kaip aš sportuodavau“, – kvatojasi A. Stanislovaitis.
Žiemą, kai lauke kaip reikiant paspausdavo šaltukas, autobusas iš Pasvalio nevažiuodavo, todėl Aleksui po treniruotės tekdavo namo parpėdinti pėščiomis. Kad visiškai nesuledytų, nelaimėlis šimtą metrų bėgdavo, šimtą – eidavo. Ir taip 20 kilometrų iki Joniškėlio, su mokyklinėmis knygomis ir sportine apranga ant pečių.
„Grįždavau vidurnaktį. Ir ko tik pakeliui nebūdavo: sykį medyje nuo būrio šernų slėpiausi, kitą kartą bėgau nuo girtų chuliganų. Buvo slidu – pamečiau jiems po kojomis savo kuprinę, ir visi sugriuvo. Kitą dieną su dėde atradome tą kuprinę visą išdrabstytą, knygas po medžius išmėtytas“, – savo „odisėjas“ prisimena A. Stanislovaitis.
Turėjo būti girininku
Tarp lengvaatlečių A. Stanislovaitis garsėja kaip linksmų plaučių savininkas. Tačiau istoriją apie tai, kaip baigęs vidurinę mokyklą persikėlė į Kauną, jis pasakoja visiškai rimtai, nors ir su šypsena.
Pasirodo, į tuometį Kūno kultūros institutą (KKI) jį atvedė Kauno viešojo transporto tvarkaraštis.
Iš Joniškėlio abiturientas A. Stanislovaitis išvažiavo visiems esant tikriems, kad po kelerių metų jis į gimtinę grįš kaip diplomuotas girininkas. Šeima neabejojo, kad Aleksas stos į tuometę Lietuvos žemės ūkio akademiją (LŽŪA). Tuo tarpu pats A. Stanislovaitis, riedėdamas į Kauną, niekaip negalėjo pasirinkti tarp žemės ūkio ir sporto.
„Išlipau Kauno stotyje ir nusprendžiau: jeigu pirmas atvažiuoja 18-as autobusas, vežantis į LŽŪA, tai ten ir stoju. Jeigu dvidešimtas, tada stoju į KKI“, – saliamoniškai dilemą išsprendė A. Stanislovaitis.
Atvažiavo dvidešimtas.
Po to Aleksas dar kelias savaites nedrįso artimiesiems prisipažinti, kad girininko iš jo nebebus. Kai galiausiai neiškentė, mama tik atsiduso ir pasakė: „Svarbiausia, kad kur nors įstojai.“
Sprinterių kalvis
KKI patekęs į nusipelniusio trenerio Valentino Butkaus rankas, A. Stanislovaitis perėjo į sprintą. Tada jo sportinė karjera pasiekė zenitą: bėgikas užfiksavo naują Lietuvos 100 m distancijos rekordą, tapo šalies čempionu, važiavo į sąjungines varžybas. Tačiau A. Stanislovaitis, kiekvienąkart paklaustas apie sportinius pasiekimus, užbaigia pasakodamas apie savo auklėtinius.
„Blogi tie mokiniai, kurie nepralenkia mokytojo. Mane aplenkė visi, kuriuos treniravau“, – paaiškina specialistas.
Pirmieji auklėtiniai A. Stanislovaičiui buvo priskirti vos baigus bakalauro studijas – šviesaus atminimo profesorius Juozas Šliažas atvedė du šuolininkus į aukštį, vėliau prisidėjo ir šuolininkai su kartimi. O netrukus įvyko metamorfozė: A. Stanislovaičio „šuolininkai“ pradėjo bėgti sprintą, laimėti medalius. Tais pačiais metais prie A. Stanislovaičio grupės prisidėjo Kastytis Klimas – šešiolikmetis antro atskyrio sportininkas, iš kurio niekas nelaukė aukštų rezultatų.
„Neperspektyvus“ atletas po kelerių metų tapo pirmuoju Lietuvos sprinteriu, parvežusiu TSRS čempionato medalį (bronzą). K. Klimui tris dešimtmečius priklausė 1992 m. pasiektas 100 m bėgimo Lietuvos rekordas – 10,33 sek. Būtent šį rezultatą šturmavo vėlesni A. Stanislovaičio mokiniai: Martynas Jurgilas, R. Sakalauskas ir kiti.
Pinigai nesugriovė ištikimybės
Nepriklausomybę atgavusioje Lietuvoje A. Stanislovaičiui ne kartą teko dirbti su kitų sporto šakų atstovais. Pirmajame Lietuvos krepšinio lygos sezone specialistas talkino Kauno NECA komandos krepšininkams, vėliau penkerius metus rūpinosi dukart iš eilės Lietuvos čempionais tapusiais „Inkaro-Grifo“ futbolininkais. Be to, A. Stanislovaičio patarimų klausėsi šokėjai ant ledo Margarita Drobiazko ir Povilas Vanagas, krepšininkas Žydrūnas Ilgauskas.
Treneris neslepia, jog darbas su komandinių sporto šakų atstovais buvo kur kas pelningesnis nei įprasta lengvaatlečių duona. Kaip ant mielių kylant NECA ekipos rezultatams, panašiai augo ir A. Stanislovaičio alga, pasiekusi tais laikais labai solidžius 400 JAV dolerių. „Inkaro-Grifo“ klubas savo atletinio rengimo treneriui negailėdavo ir 700 dolerių. Bet pinigai nesuviliojo A. Stanislovaičio, kuris liko ištikimas lengvajai atletikai ir sprintui.
1997 metais lengvaatlečiams nuvertus federacijos prezidentą Vitalį Vilimą, kuriam, A. Stanislovaičio teigimu, žodis „sprintas“ skambėjo kaip keiksmažodis, prasidėjo trenerio iš Joniškėlio era Lietuvos lengvosios atletikos rinktinėje. Šeši pasaulio čempionatai, trejos Europos pirmenybės, po tris olimpiadas ir universiadas – toks A. Stanislovaičio stažas rinktinės vyriausiojo trenerio poste.
Per tuos metus specialistui ne kartą teko priimti sunkius sprendimus. Pavyzdžiui, A. Stanislovaitis prisimena šurmulį, kilusį po disko metiko Virgilijaus Aleknos išsiskyrimo su treneriu Rimantu Kalibatu.
„Teko atlaikyti rimtą puolimą, visi vienas per kitą sakė, kad Virgiui reikia naujo trenerio. Bet tai būtų tik atnešę žalos: Aleknai būtų reikėję ne tik pačiam treniruotis, bet ir savo trenerį mokyti“, – sako A. Stanislovaitis, pabrėžiantis, jog V. Alekna dar studijuodamas LKKA savo žiniomis ir erudicija kartais netgi lenkdavo dėstytojus.
Su disko metiku susiję ir maloniausi A. Stanislovaičio atsiminimai iš darbo rinktinėje. O taip pat ir su Viktorija Žemaityte, Tailande iškovojusia universiados auksą nepaisant nutrauktų kojos raiščių, L. Grinčikaite ir jos pasirodymu Pekino olimpinėse žaidynėse, po kurio lietuvius visi sveikino lyg jie būtų laimėję auksą.
„Įgavau begalę patirties“, – apibendrina A. Stanislovaitis. Tačiau, kai prabyla apie savo pasitraukimą, neslepia: yra ir antra medalio pusė.
Sveikata – ne vienintelė priežastis
Permainos šalies lengvaatlečių komandą sujudino praėjusių metų rudenį: į A. Stanislovaičio vietą stojo greitojo ėjimo specialistas Kęstutis Jezepčikas. Oficiali pokyčių priežastis – sušlubavusi A. Stanislovaičio sveikata. Pats treneris pripažįsta, jog tai buvo daugiau nei svarus argumentas. Dėl širdies ir kraujagyslių sistemos problemų A. Stanislovaičiui net teko gultis į Kauno medicinos universiteto klinikų reanimacijos palatą. Specialistas svarstė galimybę trauktis dar 2007 m., tačiau tuomet jį perkalbėjo Lietuvos lengvosios atletikos federacijos generalinis sekretorius Eugenijus Burokas, prašęs pasilikti bent iki olimpinio ciklo pabaigos.
Pekino klimatas ir stresas dar labiau subrandino sprendimą: A. Stanislovaičiui Kinijoje pakilo temperatūra, treneris karščiavo. Tik Lietuvos rinktinės vyriausiojo gydytojo Daliaus Barkausko pagalba leisdavo A. Stanislovaičiui atsistoti ant kojų.
„Kai varai tokiu tempu, organizmas anksčiau ar vėliau duoda žinią, sako, palauk, drauge“, – neramias akimirkas prisimena A. Stanislovaitis.
Taigi, per vienuolika metų nuvarytas nuo kojų vyr. treneris po žaidynių galiausiai įjungė stabdžius?
Tai – tik dalis tiesos. A. Stanislovaitį išvargino ir iš pašonių sklisdavusios kalbos, esą jis propaguoja LKKA lengvaatlečius, sprinterius, stumia juos į rinktinę.
„Iki manęs tos kalbos irgi prieidavo. Buvo pilamas juodas, atviras šmeižtas, išgalvoti dalykai. Sveikata... Kol nenugriuvęs, tol būčiau traukęs. Visų rungčių atstovus vienodai mylėjau, vienodai gerbiau. Bet visi sakydavo, kad va, Stanislovaitis – vyr. treneris, vadinasi, sprinteriai viską turi. Sprinteriai kaip tik labiausiai kentėdavo. Ir dabar tie, kurie kalbėjo, stovi prie suskilusios geldos, o tie, kurie dirbo, turi rezultatą“, – savo teisumu įsitikinęs A. Stanislovaitis, kurio nuomone, lietuviško sprinto benefisą lėmė pirmiausia didžiulės pastangos skleidžiant šiuolaikines sporto mokslo žinias, ir treneriai, noriai priėmę jas.
Per savo darbo Lietuvos rinktinėje metus A. Stanislovaitis skaičiuoja šalies treneriams surengęs per 300 seminarų ir paskaitų.
„Esu be galo dėkingas tiems specialistams, kurie patikėjo mūsų galimybėmis ir ėjo teisinga linkme“, – sako A. Stanislovaitis.
Pora – ir namie, ir darbe
Su lengvosios atletikos pasaulyje Kudirkaitės pavarde anksčiau žinota Jūrate Aleksas draugauja šešerius metus. Nors Jūratė taip pat baigė studijas LKKA, sutuoktiniai teigia, kad juos suvedė ne akademija, kurioje Aleksas Jūratei beveik nedėstė, o sportas. Treniruojama Alfonso Buliuolio J. Kudirkaitė tapo daugkartine 400 m bėgimo rungties Lietuvos čempione. Dabar J. Stanislovaitienė savo pačios sportinei karjerai nebeturi laiko, tačiau padeda vyrui ruošti geriausius LKKA ir laikinosios sostinės sprinterius.
„Treneriai skundžiasi, kad jų žmonos nuolat bamba, klausia, kodėl net per atostogas jie eina į tas treniruotes, važiuoja į varžybas. Mūsų atveju yra kitaip“, – šypsosi J. Stanislovaitienė, nors ir prisipažįsta apsidžiaugusi, kai Aleksas galiausiai apsisprendė patausoti sveikatą ir palikti rinktinės vyriausiojo trenerio pareigas.
Iš savo buto ramiame Kauno Žaliakalnio mikrorajone Stanislovaičiai paprastai išeina anksti ryte ir grįžta tik vakare. Nors jų kasdienė rutina ramybe nedvelkia, A. Stanislovaitis tvirtai žino – visa tai turi tikslą, dėl kurio verta stengtis.
