Priminsime, kad dienraščio „Vakarų ekspresas“ ir Klaipėdos savivaldybės Sporto ir kūno kultūros skyriaus paskelbtame populiariausio 2016 metų Klaipėdos miesto sportininko konkurse už šį daugkartinį kikbokso (K-1) ir bušido turnyrų nugalėtoją (laurus skina ne tik Lietuvoje, bet ir Europoje bei Azijoje) internetu buvo balsuota 6 616 kartų bei kuponais surinkta net 730 balsų (73 kuponai, kurių vienas prilygsta 10 balsų). Taigi iš viso šis sportininkas surinko net 7 346 balsus.
Šis trenerio Andriaus Šipailos (sporto klubas „Sparta Fight Gym“) auklėtinis 2016 metais apgynė Europos čempiono titulą svorio kategorijoje iki 93 kg turnyre „King of Kings“.
„Noriu klaipėdiečiams nuoširdžiai ištarti ačiū už palaikymą. Būtent jūsų balsų dėka ir tapau populiariausiu. Stengsiuosi jūsų nenuvilti ir 2017 metais“, – sakė Sergejus.
Jis pabrėžė, kad daugybę metų svajojo ir tikėjo, jog anksčiau ar vėliau išauš tokia diena.
„Kai lankiau sunkiąją atletiką, važiuodavau mieste ir matydavau, kad kaba Ramūno Vyšniausko plakatai. Tai buvo tarsi Klaipėdos miesto sporto veidas. Visada svajojau tapti Klaipėdos veidu. Labai džiaugiuosi, kad tapau 2016 metų populiariausiu Klaipėdos miesto sportininku. Mane tai skatina dar su didesniu entuziazmu stengtis siekti aukštesnių tikslų.
Kai dėl savo tikslo atiduodi savo širdį ir tai darai neskaičiuodamas nei jėgų, nei laiko, rezultatai turi ateiti anksčiau ar vėliau. Aš visada investavau į savo kūną, į treniruotes: stengiausi maitintis sveikai, pirkau įvairius vitaminus, papildus, važiuodavau į kitus klubus ne tik Lietuvoje, bet ir užsienio šalyse, kad galėčiau pasitobulinti, įgyti patirties. Nelaksčiau ir nebarsčiau pinigų po naktinius klubus, o viską investavau į sportą. Yra sakoma taip: „Iš pradžių tu privalai dirbti dėl savo vardo, o vėliau jau vardas dirba tau“, – kalbėjo dabar užsienio šalyse tarp kovotojų puikiai pažįstamas S. Maslobojevas.
Dirbo Norvegijoje
– Sergejau, prisiminkite savo sportinio kelio pradžią. Kodėl pasirinkote būtent kovinį sportą?
– Iš pradžių aš lankiau sunkiąją atletiką pas trenerį Viktorą Gerasimovą. Tapau Lietuvos čempionu, per treniruotes pagerinau ir Lietuvos rekordą, tačiau vėliau mano keliai pasuko į kovinį sportą. Mano amžinąjį atilsį brolis iš tėčio pirmos santuokos mane nuo vaikystės mokė muštis. Tiksliau, mane lupdavo ir auklėjo taip, kad ateityje sugebėčiau už save pastovėti. Tuomet buvo tokie laikai, kai per TV ekranus dominavo kino filmai su Briusu Li (Bruce Lee), Žanu Klodu Van Damu (Jean-Claude Van Damme), Arnoldu Švarcnegeriu (Arnold Schwarzenegger) ir panašiai. Žiūrėdavome, mokydavomės, lupdavomės ir panašiai.
Klaipėdoje užaugau Mogiliovo rajone, ten buvo visko. Reikėjo mokėti apsiginti.
Su draugais lankėme "Titaniko" sporto klubą, vėliau treniravomės Klaipėdos "MuayThai Imperijoje". Buvo ir toks periodas, kai Klaipėdos miesto centre, prie picerijos "Bambola", nuomojomės patalpas ir treniravomės tiesiog ant betono. Bėgdavome ir nuo grindinio kildavo dulkės. Kosėdavome, čiaudėdavome, durys žiemą nuo šalčio būdavo visos baltos - apšerkšnijusios. Nebuvo nei dušų, nei nieko. Po treniruočių važiuodavome namo praustis. Nesiskundėme, treniruodavomės ir siekėme savo tikslų. Dabar jaunimas yra išpuikęs, nori idealių sąlygų, tačiau būtent tokios sąlygos, kuriomis aš treniravausi, mane ir užgrūdino.
– Teko girdėti, kad prieš bemaž aštuonerius metus buvo minčių atsisveikinti su sportu ir ragauti emigranto duonos?
– Buvo toks laikotarpis, kai buvau išvykęs į Norvegiją, ten dirbau po 12 valandų. Bet buvau pradėjęs rūkyti, kadangi ten buvo pagrindinė taisyklė: "Kas rūko, tas tuo metu ilsis." Per dieną drąsiai surūkydavau po pakelį cigarečių. Mano bendradarbiai po darbų vartodavo alkoholį, bandė ir mane į tai įtraukti, ir aš supratau, kad einu ne tuo keliu. Darau ne tai, ko man gyvenime reikia. Norvegijoje dirbdavau 11 dienų, po to devynias dienas praleisdavau Klaipėdoje. Darbas apmokėdavo visas kelionės išlaidas. Darbo grafikas išties buvo geras. Ir pinigų buvo į valias: nuomojausi butą Klaipėdos miesto centre, turėjau du automobilius. Viskam pinigų užteko, žinant tai, kad gyvenau vienas, nereikėjo rūpintis nei vaiku, nei šeima. Dabar, kai turiu šeimą, suprantu, kad gyvenimas yra visai kitoks.
Nors, kaip minėjau, pinigų atžvilgiu turėjau beveik viską, ko norėjau, tačiau manęs tai netenkino. Pasiilgau ringo, turnyrų, to adrenalino, žmonių palaikymo. Sportas - lyg narkotikas. Man viso to labai trūko. Vieną dieną sau pasakiau: "Geriau būsiu be pinigų, bet laimingas." Taigi, grįžau į Lietuvą ir pradėjau ieškoti laimės gimtinėje.
Buvau sukaupęs kapitalo ir nusprendžiau, kad turiu visas investicijas paaukoti sportui. Klaipėdoje nebuvo lygiaverčių mano svorio grupės treniruočių partnerių, tad nusprendžiau, kad reikia išvykti į Vilnių. Taip iki šiol čia gyvenu. Iš Klaipėdos parsivežiau savo draugę Airinę, kartu auginame 2 metų 4 mėnesių sūnelį Ramirą. Nėra lengva, būna dienų, kai ryte su sūnumi papusryčiaujame ir grįžtu tik maždaug 21-22 valandą, kai jis jau miega. Individualiai treniruoju tiek vaikus, tiek suaugusius, pats sportuoju, tad laikas tiesiog prabėga akimirksniu.
Sūnui – pavyzdys
– Sūnus stebi jūsų dvikovas ringe?
– Ne, dar yra per mažas. Nelabai supranta... Be to, turnyrai dažniausiai vyksta vėlai vakare, kai jis miega. Nors kartą Tailande stebėjo ir net po kovos buvo atbėgęs į ringą.
Žmona anksčiau drąsiai žiūrėdavo mano kovas, o dabar po kovos ateina į ringą ir būna į save nepanaši, bėga ašaros ir panašiai. Jaudinasi, kad nepatirčiau kokios rimtos traumos. Yra buvę visokių nutikimų: ir antakį buvo prakirtę, ir šonkauliai lūžo, ir pats ranką buvau susilaužęs. Trenkiau varžovui, jis guli ant žemės, o aš jaučiu, kad tirpsta ranka, darosi silpna. Jis sugebėjo atsistoti, man buvo sunku, tačiau tęsiau kovą: neparodžiau, kad man kažkas negerai, tiesiog smūgiavau tik viena ranka ir galiausiai laimėjau.
– Kokia jūsų svarbiausia gyvenimo pergalė?
– Manau, kad didžiausia pergalė – įveikti save ir pasiekti savo užsibrėžtus tikslus. Tada vėl išsikeli naujus tikslus ir bandai įveikti naujus iššūkius. Būna, kad į ringą kopi ir nuo adrenalino dreba rankos. Nesupranti, kas vyksta. Svarbu susitvarkyti su savimi, savo psichologija.
Mane labai motyvuoja šeima, sūnus. Visada svajojau apie sūnų ir sakiau: "Kai turėsiu sūnų, darysiu viską, kad jam rodyčiau puikų pavyzdį, kad galėtų pasakyti, jog didžiuojasi savo tėčiu".
– Ar norėtumėte, kad sūnus žengtų tėčio pėdomis?
– Jei jis tik pats to norės. Versti lankyti kovinio sporto jo tikrai nežadu. Jei tik norės, padarysiu viską, kad sudaryčiau kuo geresnes sąlygas.
Anksčiau su sūnumi namuose kartais pasikumščiuodavome, pažaisdavome, pamokydavau jį kovos menų, tačiau vėliau pamačiau, kad pribėga prie mamos ir paleidžia į darbą kumščius. Tada baigėme šiuos žaidimus. Kai paaugs, pamokysiu ir paaiškinsiu, kad smūgiai ir kumščiai - tai šaltasis ginklas. Jų gatvėje naudoti nereikia. Galima pasikumščiuoti tik su pirštinėmis ir tik sporto salėje. Aš asmeniškai neinu į naktinius klubus ir ten, kur yra girtų žmonių, kadangi jie nebemąsto ir patys bando provokuoti. Nesinori nemalonumų.
– Nuolat dalyvaujate ir pergales skinate įvairiuose turnyruose ne tik Lietuvoje, bet ir Europoje bei Azijoje. Kovoti didžiajame Tailando ar Kinijos ringe - didžiulė garbė. Ar įmanoma vien iš šio sporto išgyventi?
– Tailande už turnyrus nemoka didžiulių pinigų, daug pelningiau yra kautis Kinijoje. Aš pastarąsias kelias vasaras tobulinuosi ir treniruojuosi Tailande. Ten man sudarytos sąlygos yra puikios: draugai nemokamai priima, apgyvendina viešbutyje. Sako: „Gyvenk, sportuok, tavo namai - mano namai.” Vasaromis ten praleidžiu po 2-3 mėnesius, tačiau ten tikrai nepoilsiauju, vyksta juodas darbas: per dieną treniruojuosi po du kartus. Po dienos būni išsekęs, tiesiog krenti į lovą. Ir taip diena iš dienos.
– Ar kada skaičiavai, kiek esi iškovojęs visokių trofėjų: taurių medalių?
– Net sunku pasakyti, kadangi dalis jų yra pas tėvus, dalis - mano namuose. Per pusšimtį tikrai turėtų būti.
– Ar klaipėdiečiai gali tikėtis, kad Sergejų Maslobojevą išvys ir Klaipėdos ringe?
– Aš asmeniškai labai to norėčiau. Tai būtų viena iš mano svajonių. Klaipėdoje yra tinkamos sąlygos, turime „Švyturio” areną. Kovinis sportas Vilniuje sutraukia būrius žiūrovų, kodėl gi to nepabandžius padaryti ir Klaipėdoje. Praėjusiais metais mes tuo klausimu lankėmės pas Klaipėdos merą Vytautą Grubliauską. Be miesto pagalbos suorganizuoti aukšto lygio turnyrą yra sudėtinga. Reikia, kad bent jau skirtų tam reikalingas patalpas - „Švyturio” areną. Tikėkimės, kad išauš ta diena, kai klaipėdiečiams ringe pademonstruosiu tai, ką moku.
