Deja, šiemet kol kas nepavyko pakeisti tradicijos. Visuomet Lietuvos ledo ritulio rinktinė sunkokai žaidė prieš greičiau čiuožiančias komandas ir šis kartas nebuvo išimtis. Lygus žaidimas vyko panašiai iki 25 rungtynių minutės, o po to varžovai vieną po kitos pradėjo kurti pavojingas situacijas prie mūsų vartų.
Rungtynių pabaigoje visai sustojome, ir mūsų vartininkui teko tikrai nemažas krūvis – 46 Korėjos komandos metimai. Neatmesčiau tokios galimybės nors gal ir klystu, kad trečiajame kėlinyje pradėjome taupyti jėgas šiandienos dvikovai su Didžiosios Britanijos komanda. Kartais nereikia tam net trenerio kalbų, veikia pasąmonė. Reikia atiduoti duoklę varžovams – jie žaidė labai drausmingai ir didelių vilčių mūsų puolimui nesuteikė.
Apskritai manau, kad šis Tarptautinės ledo ritulio federacijos IIHF turnyro formatas, gyvuojantis jau daugiau nei dešimtmetį – tai tikra nesąmonė. Patikėkit – per 7 dienas sužaisti 5 ledo ritulio rungtynes – tai labai didelis krūvis. Visi kaip pavyzdį, koks intensyvus gali būti tvarkaraštis, nurodo NHL sezoną. Ten susirenka talentingiausi ir geriausią pasiruošimą turintys žaidėjai. Paskaičiavau, kad jie panašiai per 185 dienas sužaidžia reguliariajame sezone 82 rungtynes.
Pusę iš jų – išvykoje, todėl atimkime 41 dieną kelionėms. Išeina, kad kad atėmus kelionių dienas NHL profesionalai ilsisi panašiai pusdieniu ilgiau nei IIHF turnyrų I-ojo diviziono komandos. Suprantama, kad toks modelis turi ekonominę prasmę, bet reginį kuria žaidėjai, ir, aš manau, jie negali parodyti savo geriausio žaidimo prie tokio intensyvaus tvarkaraščio.
Grįžtant į šiandieną – pergalės prieš Didžiają Britaniją atveju galime iškovoti bronzos medalius. Tačiau reikia Korėjos pergalės prieš Kroatiją. O idealiausia būtų – jei Korėja laimėtų po pratęsimo ar baudinių serijos. Tuomet britai dėl tarpusavio pergalės prieš Korėją jau prieš rungtynes su mūsų komanda būtų užsitikrinę pirmąją vietą ir vargu, ar tai pridėtų jiems motyvacijos dvikovai su mumis.
