Šių metų mūsų šalies komandoje itin daug merginų rungtyniauja įvairiuose užsienio klubuose. Viena iš jų patyrusi linijos žaidėja Daiva Aleksandravičiūtė. Ši nacionalinės rinktinės narė žaidžia Europos rankinio atstovams egzotiškoje Japonijos lygoje ir gina „Blue Sakuya Sony“ klubo garbę. Apie gyvenimą bei rungtyniavimą šioje šalyje, rinktinės perspektyvas bei įdomius laisvalaikiu praleidimo būdus D. Aleksandravičiūtė sutiko papasakoti skaitytojams.
– Kokius pagrindinius skirtumu įžvelgtumėte tarp savo naujo klubo Japonijoje ir europietiškų rankinio ekipų?
– Hiperbolizuojant ir žinoma juokais pasakyčiau, kad apskritai yra tik vienintelis panašumas, t.y. tiek Europoje, tiek Japonijoje žaidžiama su tokio pat dydžio kamuoliu. Skirtumų yra begalė, pradedant žaidimo stiliumi, komandos viduje esančiomis taisyklėmis, treniruočių trukme, baigiant apšilimu ir povaržybine rutina. Vienas ryškiausių struktūrinių skirtumų yra tas, jog mano komanda priklauso ir yra valdoma vienos, visiems puikiai žinomos, įmonės „Sony“, o ne klubo. Komanda jos yra finansuojama visu šimtu procentų.
Tai, galima teigti, visos Japonijos rankinio skiriamasis bruožas, su keletu išimčių. Kitas įdomesnis skirtumas – treniruočių trukmė. Japonijoje yra priimta, jog treniruotė trunka 4 (o kai kuriose komandose ir 5) valandas. Man šiek tiek „pasisekė“, kadangi mano treneris pora metų stažavosi ir tobulinosi Ispanijoje, jis stengiasi į klubą įvesti europietiško rankinio filosofijos. Vis dėlto treniruotės trukmė, lyginant su Japonijos vidurkiu, sutrumpėjo tik 30 minučių. Reiktų paminėt, kad mano komandos draugės labai darbščios ir ištvermingos, po tokių, mano europietiška nuomone, ir taip ilgų treniruočių, jos savo iniciatyva beveik visada dar dirba ir papildomai.
– Galbūt ir pati nacionalinio čempionato tvarka ir sistema yra kitokios nei Europoje?
– Japonijoje moterų čempionate žaidžiama „play–off’ų“ sistema (po trijų ratų), kitaip nei Vokietijoje, kur po dviejų sužaistų ratų skaičiuojami visų rungtynių taškai ir taip išaiškinama galutinė komandos vieta turnyro lentelėje. Gyvendama ketverius metus Vokietijoje buvau pripratusi turėti labai aiškų rungtynių ir treniruočių ritmą. Kiekvieną savaitgalį žaidžiamos vienerios rungtynės, pirma treniruotė po rungtynių regeneracinė, po to fizinio pasiruošimo treniruočių diena, tuomet būsimų priešininkų video analizė, ketvirtadieniais įprastai sunkiausia treniruotė, o penktadieniais treniruotės, kurios metu reziumuojami savaitės darbai bei sudedami paskutiniai akcentai prieš artėjančias rungtynes. Tuo tarpu Japonijoje Sistema yra visiškai kitokia. Ten nėra tokio aiškaus rungtynių tvarkaraščio, būna, jog per savaitę sužaidi net kelerias rungtynes, o paskui kelias savaites rungtynių išvis neturi. Dėl to ir treniruočių ritmas yra nereguliarus.
Tiesa, pats čempionatas Japonijoje trunka trumpiau, jo finišas būna jau balandžio mėnesį. Pasibaigus sezonui ekipos nedaro jokios pertraukos, jos tiesiog dirba toliau ir ruošiasi kitam sezonui.
Pats rankinis Japonijoje, mano nuomone, yra išskirtinis ir tuo, jog žaidėjos ypatingai laikosi tvarkos ir susitarimų rungtynių metu. Jei Europoje kartais ir pasitaiko „nešvaraus“ žaidimo ar bandymo suklaidinti teisėjus, tai Japonijoje to niekada nepamatysi.
Aukšta Japoniška morale juntama tiek eilinėse kasdieniškose situacijose, tiek ir žaidžiant rankinį. Tai mane ypatingai žavi. Prie ko aš dar pratinuosi, tai yra ilgi susirinkimai ir pasitarimai, kurie dažnai vyksta be trenerių. Komunikacijai ir vienas kito supratimui skiriamas didžiulis dėmesys.
Mano jau paminėta treniruočių trukmė, greičiausiai yra taip pat vienas ryškesnių skirtumų. Europoje profesionaliame klube yra priimta treniruotis du kartus per dieną, rytą ir vakarą po vidutiniškai 2 valandas. Matematiškai pažiūrėjus, bendra dienos treniruočių trukmė yra tokia pat – 4 valandos, tačiau skirtumas, žvelgiant iš žaidėjos pozicijos, yra didžiulis. Nepratusiai žaidėjai prie tokios sistemos prisitaikyti yra sudėtinga ir fiziškai, ir psichologiškai. Iš patirties galiu pasakyti, kad koncentracijos ir dėmesio išlaikymas tame pačiame lygyje, tokį ilgą laiko tarpą yra didelis išbandymas.
– Daug kalbėjome apie treniruotes ir rungtynes. O kaip Japonijoje yra su laisvalaikiu? Kokiu būdu leidžiate laiką tarp treniruočių ir rungtynių?
– Nors ir gyvenu nuostabioje vietoje pačiuose Japonijos pietuose esanęios Kagoshimos prefektūros Kirishimos mieste, kur kalnai, jūra ir beveik ištisus metus šviečia saulė, tačiau pasidžiaugti gamtos grožiu laiko stokoju. Laisvalaikio Japonijoje turiu labai labai mažai, kaip ir didžioji dalis japonų. Tiesiog tokia japoniška realybė. Žmonės dirba arba tiksliau pasakius, darbe praleidžia begalę laiko. Dirbu „Sony“ kompanijoje, po darbo prasideda treniruotės, o po jų dažniausiai mokausi japonų kalbos ir apžvelgiu Lietuvos ir Lietuvos rankinio aktualijas. Negyvenu ir niekada nenorėjau gyventi vien rankiniu. Visavertį gyvenimą jaučiu gyvenanti tik tuomet, kai turiu galimybę atsiskleisti keliose, o ne vienoje, srityje.
– Galbūt galėtum plačiau papasakoti apie savo pagrindinį hobį tapybą? Galbūt turi ir daugiau pomėgių?
– Istorija tokia. Mokyklos laikais lankiau gausybę užsiėmimų, nuo bažnyčios choro iki dramos būrelio ir galiausiai metams bėgant dėl laiko stokos pasirinkau tik rankinį. Mano vyresnė sesė, tuo tarpu, labai tikslingai lankė dailės mokyklą. Nors piešti sekdavosi ir man, bet matydama, kad sesė tuo užsiima rimtai ir savo talentą nuosekliai lavina, aš į savąjį nežiūrėjau rimtai ir jį ignoravau. Taigi, piešimo ir tapybos niekada profesionaliai nesimokiau, dėl šios priežasties. Dabar tapau labai intuityviai ir tapydama jaučiuosi savotiška meno chuligane, kadangi nesivadovauju visiškai jokiomis akademinėmis taisyklėmis.
O piešimą vėl atradau prieš dvejus metus dar gyvendama Vokietijoje. Kartą pamačiau įspūdingą Francoise Nielly tapytą portretą ir užsinorėjau tokį nutapyti ir aš. Taip prasidėjo mano nekalti tapymai, kurie šiais metais draugų pagalba virto dviem mažomis ekspozicijomis Vokietijoje. Per pirmus 4 mėnesius Japonijoje šiam pomėgiui laiko rasti beveik nepavyko, nors vienas iš pirmų trijų daiktų, kuriuos įsigijau tik atvykusi, buvo molbertas. Ateity būtinai noriu tęsti šį užsiėmimą.
Kiti mano pomėgiai sakyčiau yra gana standartiniai: keliavimas, laipiojimas po kalnus, fotografavimas ir naujų kultūrų, reiškinių, žmonių pažinimas.
– Po truputėlį pereikime prie Lietuvos rinktinės. Kokie įspūdžiai buvo po pirmos treniruočių stovyklos? Ką gali pasakyti apie naujus ekipos trenerius?
– Įspūdžiai tik teigiami. Be galo, džiaugiuosi tokiu drąsiu federacijos sprendimu moterų rinktinę patikėti šiems danų treneriams. Rinktinei žūtbūt reikėjo tokio kardinalaus pokyčio ir naujo impulso. Jaunoms žaidėjoms tai unikali patirtis ir galimybė padirbėti su užsienio treneriais, šiuo atveju pagal skandinavišką rankinio filosofiją, kurioje akcentuojami kiti tiek žaidimo, tiek bendradarbiavimo tarp trenerių ir žaidėjų niuansais.
Spalio mėnesį stovykla buvo intensyvi ir, mano nuomone, labai produktyvi. Nors trenerių per savo karjerą esu turėjusi daugiau nei dešimt ir patirties, manau, turiu tikrai labai įdomios ir įvairios, mane vis tiek sužavėjo šių trenerių skiriamas dėmesys žaidėjų pažinimui ir draugišku, bet tuo pačiu profesionalių, santykiu kūrimui.
– Kokios galėtų būti mūsų rinktinės stipriosios pusės artimiausiose kovose Slovakijoje?
– Agresyvi ir kompaktiška gynyba yra mūsų rinktinės viena stipriausių pusių. Manau, tai tiek moterų, tiek vyrų Lietuvos rankinio rinktinių bruožas. Dažnai juokais pasvarstau, kad tai labai stipriai susiję su mūsų pačių šalies – Lietuvos – paskutinio šimtmečio istorija, kai mes visada būdavome tie, kurie gindavosi nuo užpuolimų ir okupacijų, o ne tie, kurie puldavo kitas šalis. Galima teigti, jog gynyba yra užkoduota mūsų mentalitete.
Kita stiprioji dabartinės komandos pusė yra platus ir labai lygiavertis antros linijos žaidėjų pasirinkimas. Treneriams šiuo atžvilgiu tai gali būti netgi galvos skausmas, kai teks nuspręsti, kurios žaidėjos išbėgs į aikštę, o kurios rungtynes stebės daugiau nuo atsarginių suolelio.
O aš asmeniškai tikiuosi, kad besąlyginis kovingumas ir viena kitos nuolatinis palaikymas taps pačiu galingiausiu mūsų ginklu Slovakijoje.
– Ko pati tikiesi iš atrankos ciklo rungtynių Slovakijoje?
– Mano nuomone, mažų mažiausiai turime parsivežti dvi pergales.
– Galbūt stebėjote ir Lietuvos vyrų rankinio rinktinės rungtynes su norvegais? Jei taip kokios emocijos užplūdo po tokios pergalės?
– Taip, žinoma, stebėjau. Kėliausi 3 valandą nakties (šiuo metu laiko skirtumas tarp Lietuvos ir Japonijos 7 valandos), laikiau kumščius ir siunčiau rinktinei geras mintis! Pritariu visiems, kurie teigia, jog tai buvo istorinė pergalė. Labai džiaugiuosi tiek dėl visos vyrų rankinio rinktinės, Lietuvos rankinio federacijos, ir apskritai Lietuvos rankinio. Džiugu ir dėl to, jog daugybė žmonių „Siemens arenoje“ galėjo įsitikinti, koks įdomus ir „užkabinantis“ sportas yra rankinis. Geresnės reklamos Lietuvos rankiniui negalėjo ir būti. Tikiuosi šį gerą pradėtą darbą pratęsime ir mes Slovakijoje!
