„Džiaugsmas tikrai begalinis. Mačiau visus sūnaus plaukimus ir apdovanojimus, tiktai nemačiau, kai jam buvo įteiktas sidabro medalis, nes televizija to momento nerodė. Širdis daužėsi iš džiaugsmo, vos neišlėkė iš krūtinės, jau galvojau, kad prireiks raminančiųjų.
Giedrius man paskambindavo po finišo, pasidžiaugdavo sėkmingu pasirodymu. Džiaugėmės abu. Varžybas per televiziją stebėjo ir mano vyras Alvidas, kuris antrus metus gyvena ir dirba Norvegijoje. Tenai dabar gyvena ir Giedraus brolis Mantas, kuris, beje, nepasekė brolio pėdoms ir netapo plaukiku. Šeimoje mes turime vieną plaukiką, bet užtat kokį puikų - Giedrių“, - sakė D. Titenienė.
Pirmadienio vakarą G. Titenio mama su savo artimais draugais vyks į Vilniaus oro uostą pasitikti Europos čempionato medalininko. Lėktuvas, kuriuo iš Berlyno grįžta vieną sidabro bei du bronzos medalius laimėjęs G. Titenis, auksą iškovojusi Rūta Meilutytė ir kiti Lietuvos rinktinės nariai, leisis apie 1 val. nakties.
- Kaip atšventėte sūnaus pergales?
- Koks tas šventimas, labai kuklus. Lauksiu sūnaus sugrįžtančio, tada prie stalo plačiau ir pakalbėsime apie laimėjimus. Kažkuriuo metu žada sugrįžti ir Mantas, kuriam irgi bus įdomu pasiklausyti brolio įspūdžių.
- Ar Giedrius gyvena su jumis, ar su drauge?
- Jis gyvena su drauge Arminta, Mykolo Romerio universiteto studente. Labai laukiu, kada įvyks Giedriaus ir Armintos vestuvės. Jie draugauja jau seniai, daugiau kaip dešimt metų, nuo mokyklos laikų, jiedu susipažino beplaukiodami.
- Kodėl jūs nenuvažiavote į pasaulio čempionatą, kaip R. Meilutytės šeima?
- Į čempionatus dažnai neprivažinėsi, tam reikia lėšų. Prieš kokius penkerius metus su visa šeima pirmą kartą stebėjome Europos čempionatą Olandijoje. Labai išbalansavome mes tą vaikiuką: Giedrius norėjo pabūti kartu su mumis, tačiau reikėjo dalyvauti atsakingose varžybose. Lėkė ir ten, ir ten. Antrą kartą po to čempionato jau nenorime važiuoti.
- Ar norėjote, kad sūnus taptų plaukiku?
- Gyvenimas privertė. Lankant antrą klasę, Giedrius turėjo stuburo problemų ir gydytojai patarė mums sūnų leisti į baseiną. Iš pradžių mes jį visi dukart per savaitę vežiodavome, pabūdavome kartu ir grįždavome.
Po kokio mėnesio pasirodė plaukimo treneris Žilvinas Ovsiukas ir mums pasiūlė sūnų atvežti į jo vadovaujamą vaikų grupę. Tenai Giedrius ir plaukiodavo, o nepastebimai tapo rimtu plaukiku. Nuo to laiko iki šių dienų jis taip ir pasiliko su savo treneriu.
- Tikriausiai dabar nesigailite, kad sūnus taip ir liko baseine?
- Na, ne, labai džiaugiuosi. Su Giedriaus treneriu palaikome glaudžius ryšius, pabendraujame, pakalbame. Į baseiną aš irgi nueinu, tačiau neplaukioju, mėgstu, kur šilta (šypsosi).
- Ką skanaus Giedriui pagaminsite, kai jis sugrįš į gimtus Anykščius?
- Bet kuo jo negalėsiu pradžiuginti. Giedrius ne bet ką valgo, laikosi rekomendacijų. Nežinau kodėl, bet jis nuo vaikystės nemėgsta cepelinų. Jam nepatinka ir balandėliai, šaltibarščiai. Gal, sakau, dabar padarys išimtį (šypsosi). Giedriui patinka natūralus maistas, geras kepsnys, žuvies patiekalai, daržovės ir vaisiai.
- Ar nepagalvojate, kad sūnus gali išvažiuoti gyventi į užsienį?
- Ne, nepagalvoju, nes žinau, kad neišvažiuos. Sūnus jau turėjo įvairiausių pakvietimų, bet jais nesusigundė, jam geriausiai gyventi Lietuvoje.
