Trečiadienį (balandžio 2 d.) tarybos posėdyje bus pateiktas Vilniaus jaunųjų sportininkų kalvių reorganizavimo sąlygų aprašas.

Į naują Vilniaus miesto sporto centrą ruošiamasi sujungti dvikovės sporto šakų, lengvosios atletikos, vandens sporto, gimnastikos, „Sietyno“ mokyklas bei Vilniaus olimpinį sporto centrą. Šachmatų ir šaškių mokykla prisišlietų prie „Tauro“ mokyklos, o Vilniaus krepšinio bei futbolo mokyklas reorganizacija aplenktų.

Pertvarkos iniciatoriai žada racionaliau panaudoti miesto biudžeto lėšas, beveik dvigubai sumažindami sportininkus ugdančių įstaigų administracijos etatų skaičių ir patalpų išlaikymo kaštus. Per metus tikimasi sutaupyti po 1,6 mln. litų.

Vis dėlto reorganizacijos projektas sulaukė dviprasmiškų atsiliepimų tiek miesto sporto visuomenėje, tiek pačioje Vilniaus savivaldybės taryboje. Praėjusį gruodį valdantiesiems tik per plauką pavyko gauti daugumos sostinės politikų sutikimą pradėti reorganizaciją. Prieš projektą balsavusiam konservatoriui P. Tamošauskui atrodo, kad toks mėginimas sutaupyti gali atnešti daugiau žalos nei naudos.

Pateikiame jo nuomonę apie planuojamą Vilniaus sporto mokyklų reorganizaciją.

„Dabartinė Vilniaus miesto valdančioji dauguma baigiantis kadencijai prabudo iš letargo miego ir parengė sporto mokymo įstaigų pertvarkos projektą, kuriame numatoma didžiąją dalį sporto mokyklų sujungti į vieną visiškai centralizuotai valdomą darinį.

Ekonominis efektas neblogas, bet kodėl nesiekiama dar didesnio – juk prie naujo darinio prijungę ir likusias keturias sporto mokyklas sutaupytume daugiau. Beje, reorganizuoti Vilniaus sporto mokyklas buvo bandyta ir praėjusios kadencijos metu – norėta sujungti visas sporto mokyklas į vieną centrą, įvesti centralizuotą valdymą. Tokiu būdu būtų sutaupytos lėšos, bet sveikas protas nugalėjo ir savivaldybės taryba tokiam neparengtam, neapgalvotam ir drastiškam buvusio vicemero Gintauto Babravičiaus kuriamam „kolūkiui“ nepritarė.

Dabartiniai reformatoriai, Vilniaus miesto sporto skyrius, vėl bando lipti ant to paties grėblio ir „stumia“ šį neišnagrinėtą, plačiai neaptartą su sporto visuomene ir specialistais projektą. Nereikia pamiršti ir išeitinių pašalpų, kurias teks sumokėti už „sutaupytas“ darbo vietas. Niekas neabejoja, kad sporto mokyklas reikia reorganizuoti, kad dešimt jų yra per daug, kad reikia mažinti administracines išlaidas. Su tuo sutinkame, bet turi būti išanalizuoti visi reformos aspektai. Svarbiausia, kokia po jos bus teikiamų paslaugų kokybė?

Sumažinti administracines išlaidas ir tai vadinti optimizavimu, švelniai tariant, būtų nekorektiška. Svarbiausias optimizavimo tikslas – aukštesnės kokybės paslaugos, sklandesnis, tolygesnis, efektyvesnis ugdymo procesas panaudojant mažiau lėšų, sąnaudų ir išteklių. Būtina organizuoti veiklą taip, kad sporto mokyklose nesumažėtų ugdymo proceso rezultatyvumas, jo sukuriama pridedamoji vertė, t. y. neprityrusio sportininko pavertimas aukšto meistriškumo sportininku.

Reformatoriai pirmiausia turi atsakyti sau į klausimą – kokios bus taikomos mokslinės, technologinės ar vadybinės inovacijos, kad pagerėtų sportininkų rengimo kokybė, jų meistriškumas, padidėtų vaikų laisvalaikio užimtumas sportu ir pan. Paprastai kalbant, reformos populiarumas ir jos rezultatai priklauso nuo to, kaip atskleidžiama jos esmė ir nauda.

Jau dabar plika akim matyti, kad po reorganizacijos sumažės vaikų, lankančių sporto mokyklas. Ši mažėjimo tendencija buvo pastebėta ir anksčiau. Norisi atkreipti dėmesį į dar vieną problemą – vaikų „nubyrėjimą“, kuris turi savo kainą, ypač tai pastebima pradinio rengimo grupėse. Pavyzdžiui, 2011 metais savo pasirinktas sporto šakas nustojo lankyti 1452 vaikai. O vieno vaiko išlaikymui pradinėje rengimo grupėje per metus vidutiniškai išleidžiama 560 Lt. Taigi, neefektyviai panaudotos lėšos vien pradinėse rengimo grupėse siekė beveik tris milijonus litų per metus. Kuo aukštesnio meistriškumo grupė, tuo sportininko rengimo kaštai didesni, pvz., futbolo mokyklos meistriškumo grupėje vieno sportininko išlaikymas siekia iki 5608 Lt.

Taigi, susidaro didžiulės neefektyviai panaudotų pinigų sumos. Šio reiškinio priežasčių gali būti keletas: netobula atrankos sistema, nepatraukliai vedamos treniruotės, motyvacijos stoka ir pan. Tai atskiro ir neatidėliotino tyrimo reikalaujanti problema.

Mes nesame tokia turtinga valstybė, kad galėtume švaistytis talentais ir taip neekonomiškai naudoti lėšas. Mums būtina sustiprinti talentingų vaikų paieškos sistemą, kad neliktų nepastebėtos būsimos meilutytės, asadauskaitės ir kiti „deimančiukai“. Šiame kontekste reikėtų stiprinti ryšį su bendrojo lavinimo mokyklomis ir mokslininkais. Tenka apgailestauti, kad sporto mokyklų pertvarkos kūrėjai pateiktoje galimybių studijoje šių problemų nemato.

Dar norėtųsi stabtelėti prie naujai kuriamos struktūros – Vilniaus sporto centro. Iš tikrųjų, ar ši struktūra bus pati optimaliausia ir efektyviausia jaunųjų sportininkų rengimo sistemoje, jei joje atsiras tiek daug skirtingas sporto šakas kultivuojančių vaikų? Pateiktoje galimybių studijoje platesnės analizės, išskyrus lėšų sutaupymą, nėra. Taigi, kyla pagrįstas klausimas, kokie bus reorganizacijos padariniai, kokios prognozuojamos reformos pasekmės, kliūtys ir problemos.

Bet koks esamos sistemos pertvarkos projektas rengiamas turint aiškiai suformuluoti tikslus. Pirmiausiai reikia įvertinti, ką naujo gaus vaikai atėję į naujai suformuotą darinį – tai turėtų būti aiškiai pasakyta pertvarkos projekte.

Pastaruoju metu vadyboje vyrauja nuomonė „paprasta struktūra – paprastas valdymas“. Sėkmingiausios pirmaujančios verslo įmonės atsisako pernelyg didelio valdymo centralizavimo, kai valdymas tampa mažiau lankstus, sulėtintos reakcijos ir neefektyvus. Pereinama prie decentralizuotų valdymo struktūrų, kai subjektams suteikiama didesnė laisvė priimti sprendimus ir tokiu būdu greičiau ir lanksčiau reaguoti į iškylančius naujus iššūkius bei teikti geresnės kokybės paslaugas. Reikia priminti, kad Šiauliuose ir Klaipėdoje sporto mokyklų sujungimas nepasiteisino, jo jau atsisakyta.

Vilniaus sporto centro kūrimo projektas taip pat numato per didelę valdymo centralizavimą. Tai nebejotinai kels nemažai problemų. Per didelė valdymo koncentracija vienose rankose sudaro sąlygas suvešėti korupcijai, neskaidriam lėšų skirstymui ir kitoms negatyvioms apraiškoms. Per didelis valdymo centralizavimas apsunkins komunikavimą, sprendimus daugiausiai priims tik vadovai, organizacija darysis nelanksti. Taigi, kyla klausimas, kodėl kuriama centralizuota ir nelanksti, viešojo administravimo valdybos principų neatitinkanti struktūra, kuri, labai tikėtina, ne tik nepagerins, o dar pablogins sportininkų ugdymo ir vaikų sveikatinimo per sportą sąlygas.

Reorganizuojant sporto mokyklas reikėtų atkreipti dėmesį į šių ugdymo įstaigų rezultatus, konkrečios sporto šakos sportininkų pasiekimus, tradicijas, trenerių potencialą ir pan. Pavyzdžiui, lengvosios atletikos mokykla įkurta 1975 metais, joje dirba didelę darbo patirtį turintys treneriai, jų parengti sportininkai dalyvauja olimpinėse žaidynėse, pasaulio ir Europos čempionatuose.

2008 metų Pekino olimpinėse žaidynėse dalyvavo dešimt šios mokyklos auklėtinių, 2012 metais Londono olimpiadoje – aštuoni, o 2016 metų Rio de Žaneiro žaidynėms ruošiasi vienuolika sportininkų. Lengvosios atletikos mokykla jau prieš reformą sumažino administracijos darbuotojų skaičių, tokiu būdu net 45 proc. sumažindama administracines išlaidas, drauge padidindama trenerių, sporto mokytojų etatų skaičių. Tai, ko siekia reformos sumanytojai, ši mokykla jau yra padariusi.

Kita vertus, ar tos sporto mokyklos, kurios neįtrauktos į Vilniaus sporto centrą, gali pasigirti geresniais rezultatais? Lengvoji atletika, kaip sporto karalienė, savo programoje turinti net 47 rungtis, turi visas teises turėti mokyklą, funkcionuojančią kaip atskira sportininkų ugdymo įstaiga, o ne būti brukama į kažkokį neaiškios perspektyvos darinį.

Kita sporto talentus ugdanti ir Lietuvą garsinanti įstaiga – tai vandens sporto mokykla. Šių dviejų mokyklų neįjungus į Vilniaus sporto centrą, proporcingiau ir racionaliau pasiskirstytų vaikų srautai, o įdėtos lėšos su kaupu atsipirktų aukštais pasiekimais bei efektyvesne decentralizuota valdymo forma.

Kitas mano siūlymas – siekiant pagerinti jaunuosius sportininkus ugdančių įstaigų finansinę padėtį, sporto mokyklos, turinčios savo sporto bazes, turėtų tapti viešosiomis įstaigomis. Pakeitus tų mokyklų teisinį statusą iš savivaldybės biudžetinių į viešąsias įstaigas, jos įgis daugiau savarankiškumo, atsakomybės ir laisvės tvarkytis. Tuomet sporto mokyklos būtų suinteresuotos ieškoti didesnio nebiudžetinio finansavimo.

Apibendrinant galima pasakyti, jog bet koks pertvarkos projektas, taip pat ir sporto mokymo įstaigų, negali būti rengiamas turint tikslą kažką fragmentiškai pertvarkyti. Norint išvengti didesnių klaidų į problemą reikėtų žiūrėti sistemiškai. Neįvertinus visų reorganizavimo projekto aspektų, reorganizavimo poveikio sporto mokymo įstaigoms ir Vilniaus miesto vaikams, galima esamą situaciją smarkiai pabloginti. Pagrindinis reorganizavimo akcentas turi būti ne valdymo personalo ir valdymo išlaidų mažinimas, bet Vilniaus sporto mokyklų sektoriaus teikiamų paslaugų kokybės gerinimas ir valdymo efektyvumo didinimas.

Sugriauti esamą sistemą lengva, bet kokios bus tos pertvarkos pasekmės – negalvojama ir neaišku. Todėl Vilniaus sporto mokymo įstaigų reorganizacijos projektas turi daug neišbaigtų momentų: neatskleistas vaikų įtraukimo į sportavimą didinimo mechanizmas, neapibrėžti sportininkų rengimo gerinimo klausimai, neakcentuojamas „nubyrėjimo“ problemos sprendimas, nepateikta grįžtamojo ryšio ir kokybės valdymo struktūra ir kiti dalykai. Šiam projektui Vilniaus miesto savivaldybė neturėtų uždegti žalios šviesos, nes Vilniaus miesto visuomenė ir miesto vaikai tikisi iš reformos daugiau naudos, o ne žalos.“

Povilas Tamošauskas, Vilniaus tarybos narys

Šaltinis
Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
www.DELFI.lt
Prisijungti prie diskusijos Rodyti diskusiją (13)