Lietuvos krepšinio federacijos generalinis sekretorius Mindaugas Špokas išsyk V.Gadliauskaitės nepažino. „Aš tave pažįstu“, – nusišypsojo jam moteris, nepamiršusi, kad buvusį plaukiką masažavo dar prieš Atlantos olimpines žaidynes. Su Lietuvos plaukimo rinktine ir jaunaisiais plaukikais V.Gadliauskaitė dirba daugiau nei dešimtmetį. „Prisimenu pirmąjį Giedriaus Titenio masažą. Jis buvo dar visiškas vaikas. Pradėjau masažuoti, bet jam taip skaudėjo, kad prašė paleisti. Dabar juokiasi: „Koks kvailys buvau“, – prisiminimais dalijasi masažuotoja, kuri per tuos metus susigyveno su plaukikais. „Šaunūs jie, tokie „priplaukę“, turi gerą humoro jausmą. Bet juos masažuoti sunku. Sako, plaukimas atpalaiduoja raumenis. Nieko panašaus –ateina tokie kieti, kad rankas atmuši. Bet man gerai su jais: arba aš su jais subrendau, arba jie kitokie yra“, – svarsto LTOK žurnalo "Olimpinė panorama" pašnekovė.

O palyginti masažuotoja turi su kuo. Per dvidešimt penkerius darbo su sportininkais metus ji dirbo ne tik su plaukikais, bet ir su dviratininkais, irkluotojais, graikų-romėnų imtynininkais. V.Gadliauskaitė įsitikino, kad priklausomai nuo sporto šakos skiriasi ne tik masažas, bet ir sportininkų charakteris. Sunkiausia, prisipažįsta, jai buvo dirbti su irkluotojais. „Kiekvienas etapas buvo savaip įdomus, pamokantis. Bet su konkrečios sporto šakos atstovais reikia dirbti. Iš karto važiuoti į varžybas medikui, masažuotojui pavojinga“, – iš savo patirties žino V.Gadliauskaitė.

Kaip košmarą prisimena vieną Europos čempionatą, į kurį jai teko vykti su lengvaatlečiais: „Lengvosios atletikos neišmanau, ten tiek daug rungčių! Buvo 26 sportininkai ir aš viena. Nežinojau nei vardų, nei pavardžių, nuo ryto iki vakaro mačiau tik stalą stadione. Kiekviena sporto šaka skirtinga, todėl ir masažas skiriasi.“ Po šių Europos lengvosios atletikos pirmenybių moteris grįžo pas plaukikus. „Ir jie buvo laimingi, ir man tas darbas atrodė kaip palaima. Viskas aišku. Atsikelia ryte sportininkas ir pagal raumenyną, pagal nuotaiką matai – plauks jis ar neplauks. Per tiek metų visi sportininkai pažįstami, yra pasitikėjimas, yra komanda. Smagu“, – džiaugiasi darbu su plaukikais masažuotoja.

Viskas sukasi apie masažo stalą

Didžiąją metų dalį V.Gadliauskaitė praleidžia kelionėse – stovyklos plaukikams paprastai prasideda sausį. Šis sezonas kitoks – su sportininkais masažuotoja ruošiasi išvykti birželį, bet nuo tada su jais nesiskirs, galima sakyti, iki pat gruodžio. V.Gadliauskaitė, nemačiusi savo „pacientų“ nuo praėjusių metų, prisipažįsta – pasiilgo jų. „Vienas į vieną pusę važiavo, kitas į kitą – pinigų nelabai daug, bet dabar jau kartu vyksiu“, – džiaugiasi.

Vanda Gadliauskaitė

Kol V.Gadliauskaitės rankos maigo tvirtus plaukikų kūnus, yra laiko pasišnekėti. Ką kalba? „Vaikinai klausinėja apie grožio procedūras, nes visi paneles turi. Aš pasakoju – tegul žino. Ir savo paslaptis pasipasakoja. Būna, išlenda ir pavydo – komandoje dirbant viskas matosi. Tada masažuodama užsimenu, kad taip nedaryk, tai tave blokuoja. Bando suprasti, priimti. Galbūt labiausiai ir priima gulėdami ant masažo stalo. Taip ne vien sportininkams, ko gero, taip visiems yra“, – pasakoja moteris.

Tačiau savo baimėmis sportininkai nelinkę dalytis. Žvelgdama į juos iš šalies prieš varžybas patyrusi masažuotoja ir taip mato, kuris jų nervinasi. „Būdavo tokių, prie kurių turėdavai prieiti ir vos ne į užpakalį įspirti, kad energijos atsirastų. Prie kito apskritai negali artintis – negali trukdyti, nes jis klausosi muzikos, kartojasi. Matau, kaip Rūta visada kartoja plaukimo pradžią, kaip ji ten kažką skaičiuoja, kaupiasi, ruošiasi – tada nesinori lįsti“, – psichologinėmis įžvalgomis dalijasi masažo specialistė. O po varžybų atėję masažo plaukikai patys išsako, kas ant širdies guli, tada galima ir paklausti, ko trūko, kas buvo.
Komanda – kaip šeima. Nors medalių ir rekordų, kurių pastaraisiais metais plaukikų šeimoje gausiai užderėjo, nesusirenka kažkaip ypatingai atšvęsti, gimtadienius mini. Ir tortas būna.

Yra tarp plaukikų ir savas juokdarys. Danas Rapšys. „Humoristas jis kaip koks Jimas Carrey“, – kvatojasi V.Gadliauskaitė, prisimindama Dano pokštus. Pasakoja, kaip neseniai vienose varžybose treneris jam liepė plaukti estafetę. „O jis jau visiškai nebegali, tuščias. Aš jam irgi niekuo negaliu padėti – jėgos sportininkams irgi išsenka. Danas, kuris prieš tai gulėjo ir sakė nebegalįs, atsikėlė ir eidamas pro kameras nykščius į viršų išrietė – liuks! Ir, beje, labai neblogai pasirodė. Vadinasi, ir per negaliu dar gali labai daug. Apskritai plaukikai visi linksmi – ir Giedrius linksmas, ir Rūta labai mėgsta pajuokinti vaikinus, – vardija. – Vieną stalą baseine turime ir apie tą stalą viskas sukasi.“

Medalių sergėtoja

Rūta Meilutytė ne tik linksma, bet ir garsi. Šiandien masažuotoja gerai pažįsta šią plaukikę ir žino, kaip jai gali padėti. Tačiau pažinties pradžia nebuvo lengva, nes Rūtą pirmą kartą ant savo masažo stalo pasiguldė Londono olimpinėse žaidynėse. Kaip V.Gadliauskaitė masažuoja prieš olimpinius startus, sekė atidi ir įtari trenerio Jono Ruddo akis. Egzaminą masažuotoja išlaikė: „Jis sėdėjo ir žiūrėjo, ką ir kaip darau. Prieš tai Rūtos niekada nebuvau mačiusi. Buvo labai sunku: atrodo, savo darbą moki, bet vis tiek – o jeigu ne taip seksis plaukti? Dalį kaltės prisiimi.“

Tačiau po masažo Rūta jautėsi puikiai ir nuo tada tarp jaunosios plaukikės ir masažuotojos atsirado pasitikėjimas. O J.Ruddas šiandien sutikęs V.Gadliauskaitę sveikinasi: „Mylimiausia mano moteris!“ „Melagi tu“, – šypsosi jam masažuotoja. Iš pradžių liepdavęs pasistatyti stalą baseine, kad matytų, ką V.Gadliauskaitė daro, dabar po masažo, kurį moteris atlieka viešbutyje, treneris tik pasiteirauja: „Kaip?“

Masažuotoja įgijo tokį jaunosios žvaigždės pasitikėjimą, kad ši vieną po kito skinamus medalius eidama į dopingo kontrolę užkabina jai ant kaklo, o vėliau moteris dedasi juos į savo stalčiuką ir saugo. „Iš manęs juokiasi: sako, naktį nemiegojai, šampano taures plovei? Ne, sakau, nemiegojau, nes Rūtos medalius stalčiuke saugojau“, – šypsosi pašnekovė.

Jonas Ruddas, Vanda Gadliauskaitė, Rūta Meilutytė

R.Meilutytė nepilnametė, todėl V.Gadliauskaitė visada ją lydi į dopingo kontrolę. Ten ją, pasak moters, jau visi pažįsta. „Rytoj plauki? – atsisveikindami klausia kontrolieriai. – Tada iki rytojaus.“ „Be to, matau, kokia po varžybų Rūta būna pavargusi, išsiblaškiusi – juk atsipalaiduoja. Jai viskas krinta, turi sėdėti šalia ir viską tikrinti, nes pakišti kas nors ką nors gali labai greitai. Kiekvieną raštą skaitai, žiūri absoliučiai viską. Nori, kad viskas būtų gražu ir teisinga, nes tas vaikas tikrai nieko nevartoja“, – užtikrina masažuotoja.

Kokia ta Rūta? Mielas vaikas, kuris bręsta ir tobulėja. „Rūta skiriasi, skiriasi viskuo. Ir raumenų sistema kitokia. Bet apskritai ji labai šauni. Šmaikšti – turi gerą humoro jausmą. Prieš varžybas Rūta itin susikaupusi – kaip ji ruošiasi! Jokių telefonų, jokių kompiuterių, jokių komentarų neskaito. Rūta klausosi muzikos, daro tempimo pratimus, paplaukioja, paskui pasišnekame – reikia masažo ar ne. Ji žino, ko nori, kiek nori, žino, kaip jaučiasi. Nereikia spėlioti, – gerų žodžių plaukikei negaili masažuotoja. – Būna, ateina sportininkas ir sako: kažko nesveikuoju. Klausiu, kas yra. Nežino. Man reikia atspėti, kas jam yra. O Rūta visada žino. G.Titenis irgi toks pats – žino, ko nori. Su profesionalais dirbti daug lengviau. Su jais ir pats tobulėji. Jaunimo bijau. Padariau kartą vienam masažą, tai kitą dieną jis nepajudėjo – skaudėjo visus raumenis, nors prieš tai aiškino, kad kiekvieną dieną gauna po masažą.“

Įkalbinėjo metus

V.Gadliauskaitė su sportininkais dirba jau dvidešimt penkerius metus. O viskas prasidėjo nuo dviratininkų. Vyriausiąja sesele Santariškių ligoninėje dirbusią V.Gadliauskaitę dviratininkai pakvietė kartu vykti į spartakiadą Dnepropetrovske, vėliau į stovyklą Kryme. Patiko! „Išvažiavau į varžybas, masažuotojas buvo kitas, aš tik padėjau. Darbas buvo labai įdomus.“ Bet kai etatą gavę dviratininkai pradėjo V.Gadliauskaitę kalbinti ateiti dirbti pas juos, įtikinėti teko visus metus. „Dabar Kazį Steponavičių ir Arūną Kazlauską vadinu krikštatėviais“, – juokiasi moteris. Eiti dirbti su sportininkais pastūmėjo ir ligoninės vyr. gydytojas: „Eik, tau reikia dirbti su sveikais žmonėmis, nes čia degraduoji kaip specialistė.“

Sporto srityje viskas buvo nauja: „Padėjo tai, kad dirbdama ligoninėje viskuo labai domėjausi ir mėgau eiti į vizitacijas su profesoriais. O viso kito reikėjo mokytis.“ Masažo taip pat. Ir šiandien prisimena, kad pirmasis, kuriam darė masažą, buvo dviratininkas Jonas Romanovas. „Jis atsigulė ir man sakė: daryk taip, daryk anaip. Glostymas ten buvo – koks masažas“, – šypsosi. Vėliau Santariškėse baigė masažuotojų kursus, nors pačias geriausias pamokas gavo SSRS rinktinėje: „Važinėjome su Sąjungos rinktine, masažuotojai ateidavo ir mane mokydavo. Tad į kursus atėjau jau mokėdama masažuoti.“

Vanda Gadliauskaitė, Rūta Meilutytė

Masažuoti sportininkus – sunkus darbas, todėl norinčiųjų perimti per daugybę metų sukauptą patirtį nėra: „Ateina kartais į kursus masažuotojos iš poliklinikų, pasižiūri ir sako: aš taip nedirbsiu. Per sunku. Sportininkų raumenys kieti, reikia juos jausti, reikia netingėti išmaigyti, reikia jėgų.“

Džiaugiasi, kad dabar bent gerų stalų turi, o tai masažuotojui – labai svarbu: „Stalą gali pakelti, nuleisti. Anksčiau, kai aukštas sportininkas atsiguldavo, vos ne kopėtėlių reikėdavo pasilipti, kai žemas –tekdavo susirietus dirbti. Juokaudavau su Rolandu Gimbučiu, kad jo ranka – kaip visa mano koja. Kaip musė apie dramblį šokinėjau. Nugaros traumų turbūt kiekvienas masažuotojas turi. Vieną kartą grįždama su dviratininkais iš Meksikos „parsivežiau“ tokią išvaržą, kad praktiškai pusę metų reabilitavausi.“

Tačiau kaip batsiuvys be batų, taip ir masažuotojas be masažų: kitus tvirtomis savo rankomis pastatydama ant kojų, savęs palepinti neturi kada. „Aš gydausi mankšta. Kai jau nugarą skauda, darau mankštą, bet apskritai tingiu“, – šypsodamasi prisipažįsta, regis, visada geros nuotaikos moteris.