29-erių Remalda Kergytė nuo 2009 metų pasaulio lengvosios atletikos čempionato dalyvavo visose svarbiausiose tarptautinėse varžybose, tačiau vis likdavo kolegių šešėlyje. Liko iki praėjusią vasarą vykusių Senojo žemyno pirmenybių, kur pasiekė asmeninį rekordą (2 val. 35 min. 13 sek.) užėmė 21-ą vietą ir aplenkė Ž. Balčiūnaitę.
– Ciuriche patekote tarp trijų Lietuvos sportininkų, kuriems pavyko pagerinti asmeninius rekordus. Ar galima teigti, jog praėjęs sezonas buvo sėkmingiausias karjeroje?, – lengvoji.lt paklausė R. Kergytės.
– Taip, kadangi sugebėjau per tokias varžybas, kaip Europos čempionatas, pagerinti asmeninį rekordą, ko anksčiau padaryti nepavykdavo. Nei olimpiadoje, nei pasaulio čempionatuose rezultatai manęs nedžiugindavo. Labai džiaugiuosi, jog sėkmingai bėgau tokioje sunkioje Ciuricho trasoje. Europos čempionate bėgau antrą maratoną sezone, jei būtų buvęs pirmas, gal dar kitaip vertinčiau.
– Ar jau sudėliotas 2015 metų sezono tvarkaraštis?
– Tikrai bėgsiu maratoną pavasarį, tik nežinau kur. Turėtų būti aišku sausio pabaigoje.
– Normatyvą į pasaulio čempionatą turi keturios Lietuvos maratonininkės, neabejojama, jog jį įvykdys ir D. Lobačevskė. Vis dėlto į Kiniją galės vykti tik trys iš jūsų. Ar negąsdina, jog gali tekti praleisti pasaulio čempionatą? Kaip vertinate galimybes būti trejetuke?
– Būtent todėl ir bėgsiu maratoną pavasarį, kad būčiau tikra dėl vietos komandoje. Jei galėtumėme visos penkios važiuoti, dar pagalvočiau, ar verta bėgti maratoną pavasarį. Kadangi su Živile viena nuo kitos nesame toli, man būtinai reikia įveikti maratoną kuo greičiau, nes Diana pasirodys tikrai gerai.
– O R. Drazdauskaitę praleidžiate į priekį?
– Nežinau, ar ji bėgs pavasarį, bet, manau, jog ji tikrai bus komandoje. Yra ką veikti, jei nori bėgti per 2 val. 30 min. (juokiasi).
– Ne paslaptis, jog kai kurių lengvaatlečių pajamos yra minimalios. Kaip išgyvena olimpietė R. Kergytė?
– Skaičiuoju pinigėlius (šypsosi). Manau, jog mus, maratonininkes, sporte ir laiko tos komercinės varžybos. Jei ne jos, būtų sunku pragyventi. Lengvojoje atletikoje nėra labai didelių pinigų, o šiemet biudžetas dar labiau sumažėjo. Laukiame varžybų pavasarį ir vasarą, kada galima užsidirbti. Kažkokių rėmėjų Šiauliuose ypatingai sunku rasti.
Taip pat dirbu trenere, bet vien tik su tomis pajamomis gyvenčiau nuo atlyginimo iki atlyginimo. Dėl to ir noriu nemesti sporto: ir pačiai norisi siekti rezultatų, ir prisidurti prie pajamų. Man ne 16 ar 17 metų, kai galima gyventi iš tėvų. Tiek darbo įdedu, jei jokių pajamų negaučiau, tai kam lieti prakaitą takelyje?
– Maratoną pradėjote bėgti būdama pakankamai jauna – 22-ejų metų. Ar ne per anksti?
– Daug kas sakė, jog per anksti. Gal ir sutinku su tuo, bet jei ne maratonas, nežinau, ar aš dar būčiau sporte. Tai mane ir užkabino. Nežinau, kiek maratonų jau teko įveikti, gal 14-a, o gal 15-a (juokiasi). Dažniausiai per sezoną tekdavo įveikti po du maratonus.
– Nuo ko prasidėjo lengvoji atletika?
– Pradėjau sportuoti 10 klasėje, pakvietė treneris, su kuriuo gyvenome tame pačiame name ir tame pačiame aukšte. Pirmais metais sportuoti ateidavau tris kartus per savaitę, treniruotės buvo gana lengvos. Vėliau dalyvavau Lietuvos čempionate ir likau paskutinė. Pagalvojau – „čia jau gal ir gėda“ (juokiasi). Tada atsirado motyvacija, jog reikia daug dirbti, nes labai šlykštus jausmas, kada atbėgi paskutinis. Norėjau įrodyti, jog nesu silpna.
– Esate viena gražiausių Lietuvos lengvaatlečių, aš dažnai tenka sulaukti komplimentų varžybų metu?
– Sulaukiu tų komplimentų, bet neimu į galvą. Skonio reikalas, ar vienam tu graži, ar negraži. Malonu, jei graži (juokiasi). Kol kas joks fanas tekėti nesiūlė (juokiasi).
– Kai kurios Lietuvos lengvaatletės aktyviai reiškiasi socialiniuose tinkluose. O pačiai tokia savireklama nėra priimtina?
– Nelabai turiu laiko būti prie to „Facebook“ ir kelti nuotraukas. Nenoriu afišuotis, jog kažkur buvau, kažką darysiu, niekam tai nėra įdomu. Rezultatai turi tave puošti. Ar nemanau, jog tai galėtų padėti pritraukti rėmėjų? Sutinku, bet kol kas mano rezultatai nėra tokie, jog galėčiau eiti pas rėmėjus ir prašyti paramos. Kiek treneris minėjo, vieni rėmėjai vis tik domisi, jog jų logotipą per varžybas ant marškinėlių užsidėčiau.
– Horizonte turbūt dar ne viena olimpiada?
– Kol kas galvoju tik apie Rio de Žaneirą. Beprotiškai, beprotiškai, beprotiškai trokštu ten būti!
