Tam, kad patektų į kitą varžybų etapą, to mūsų merginoms neužteko, tačiau dauguma jų tvirtino, jog jaučiasi stipriai pasistūmėjusios į priekį ir pirmi dideli žingsniai įsimintų pergalių link yra padėti. Panašiai mano ir viena labiausiai patyrusių rinktinės žaidėjų Jūratė Žilinskaitė. Izraelyje rungtyniaujanti rankininkė išties džiaugėsi vėl sulaukusi kvietimo į nacionalinę komandą ir sutiko pasidalinti įspūdžiais tiek iš rinktinės gyvenimo, tiek iš gyvenimo bei žaidimo Izraelyje.
– Jūrate, Izraelyje rungtyniaujate jau ne pirmus metus. Kokį įspūdį palieka ši šalis?
– Šis sezonas Izraelyje man yra jau trečiasis, todėl prie visko čia jau pripratau. Pati šalis negali nepalikti įspūdžio, nes tai toks didelis kultūrų katilas – lyg vienoje šalyje būtų pusė pasaulio, su savo mentaliteto ypatumais, požiūriu ir kitais skirtumais, tačiau visus šiuos žmones vienija bendra meilė savo šaliai. Nors Izraelis yra gana mažas, tačiau jame pilna visko: jūra, dykuma, kalnai. Man, kaip lietuvaitei, gal trūksta kiek žalumos. Be abejo, šalies istorinė pusė taip pat įspūdinga ir jai pažinti reikia išties daug laiko.
– Kalbant jau apie rankinį, galbūt pastebėjai kažkokius savitumus Izraelyje ir šiame sporte?
– Kiekviena šalis turi savo rankinio mokyklą, tad žaidimo stilius skiriasi visur. Atvykusi į naują šalį visuomet turi pratintis prie vietinio ritmo. Taip nutiko ir Izraelyje, tik čia buvo kiek sunkiau. Izraelio rankinis technišku ar stipriu taktiniu žaidimu nepasižymi, tačiau nedvejodama galėčiau išskirti kovingumą, kietą žaidimą. Kartais taisyklių ribos čia yra brėžiamos daug toliau negu kitose lygose ir aikštelė tampa panaši į karo lauką.
– Ką galėtum papasakoti apie savo komandą? Kokia vidaus tvarka, atmosfera vyrauja joje?
– Komandoje atmosfera yra tikrai draugiška, stengiamės viena kitą palaikyti ir padėti tiek aikštėje, tiek už jos ribų. Mūsų bendravimas su komandos draugėmis tikrai neapsiriboja vien tik treniruotėmis ar rungtynėmis. Tvarka paprasta, kamuolius dažniausiai surenka jauniausios komandos žaidėjos arba prasižengusios komandos taisyklėms. Mano mėgstamiausias komandos ritualas yra sekmadieninė vakarienė. Kiekvieną sekmadienį vieną iš komandos narių atsineša namie gamintą maistą ir po treniruotės visos kartu juo mėgaujamės.
– Nuo Izraelio rankinio galbūt pereikime prie Lietuvos ir nacionalinės rinktinės aktualijų. Taigi koks jausmas vėl apsivilkti nacionalinės komandos aprangą?
– Jausmas? Buvau labai laiminga. Prisipažinsiu netgi buvau šiek tiek nustebinta gautu kvietimu, tačiau žaisti už Lietuvą visada yra be galo malonu. Tuo pačiu noriu padėkoti ir treneriui Bo Miltonui Andersonui, kuris patikėjo manimi ir suteikė galimybę atstovauti Lietuvai.
– Kaip vertintum rinktinės pasirodymą Slovakijoje?
– Iš mūsų buvo tikėtasi ir pačios tikėjome, kad šį kartą galim perlipti tą barjerą, nes sutikim, grupė tikrai buvo įkandama, bet nutiko kaip nutiko. Būkim pozityvus, komanda yra tikrai gan nauja. Ties daug dalykų reikia padirbėti, bet svarbiausia, jog tikrai yra ir kam, ir su kuo dirbti. Merginoms, treneriams noro bei nusiteikimo tikrai netrūksta, todėl, manau, jog tai tik sunkaus, bet tikiu, jog pergalingo kelio pradžia.
– Kas pačiai labiausiai įsiminė iš šio atrankos turnyro?
– Labiausiai išskirčiau norą bei pastangas suprasti vienai kitą, išlaikytą pozityvumą bei pastangas vykdyti paskirtas trenerio užduotis. Vien prieš lemiamas rungtynes su Slovakija trenerio pasakyta kalba rūbinėje buvo labai stipri. Merginos degė noru įrodyti, kad gali kautis ir laimėti. Gaila, kad šiek tiek pritrūko, tačiau iš tų rungtynių mes kaip komanda pasiėmėme išties daug brangios patirties, kurios reiks ateityje.
– Kaip manai kokias perspektyvas ateityje turi ši rinktinė su treneriais iš Danijos priešakyje?
– Labai teigiamai vertinu visus atsinaujinimus, kurie šiuo metu vyksta. Tikrai tikiu, kad dirbant nuosekliai ir visiems kartu – rezultatai bus. Tiesiog reikia laiko, ne per vieną dieną viskas. Tikiu, kad pergalės ateis ir į mūsų kiemą.