Nors lietuviai užsieniečių gana dažnai vertinami kaip gana konservatyvūs ir santūrūs žmonės, tačiau užtenka prisiminti vien jau 2013-ų Europos vyrų krepšinio čempionatą Slovėnijoje, kad suprastum kaip greitai tokį primetamą įvaizdį gali sugriauti sporto pergalė. Į šį panašių – daug aistruoliams reiškiančių, sukeliančių visuotinį euforijos poveikį, pavyzdžių būtų galima prigalvoti visą gausybę.
Lietuvos sporto aikstruoliai
© DELFI / Šarūnas Mažeika

Tačiau vos prieš kiek daugiau nei dvidešimt metų pasibaigusios sovietinės okupacijos laikotarpiu sportas ir didelės sporto pergalės tarptautinėje arenoje reiškė kur kas daugiau.

Sporto kūrimas sovietiniu laikotarpiu

Sovietinės okupacijos laikotarpiu sportas buvo virtęs kaip viena iš socialistinės ideologijos propagavimo sričių, kurios tikslas – suformuoti falsifikuotą gyvenimo realybę. Panašaus sporto išnaudojimo politikos, tik įteigiant savas ideologijas, buvo laikomasi ne tik Sovietų Sąjungoje, bet ir Vokietijoje, Italijoje, Ispanijoje, kuriose šalių pozicija taip pat turėjo tiesioginę sporto kontrolę ir jį naudojo kaip užsienio politikos įrankį.

Jis ypač pasireikšdavo didžiausio reguliariai rengiamo sportinio renginio pasaulyje – olimpinių žaidynių metu, kai didžiosios šalys geriausiai gali parodyti savo didybę. Be to, per tokius pavyzdžius ir propagandinį aparatą, buvo bandoma pasiekti ir labiausiai pažeidžiamą visuomenės sluoksnį, ką gana anksti suprato ir ilgametis Lietuvos komunistų partijos vadovas Antanas Sniečkus, teigęs, kad „Sporto vystymasis ne tik padeda mums išauklėti fiziškai stiprią kartą, bet ir suteikia galimybę išplėsti savo politinę įtaką tarp tų jaunimo sluoksnių, kuriuos kitaip būtų sunku įtraukti į mūsų politinės įtakos sritį“.

Politikos gairės buvo nuleidžiamos iš Maskvos – nuostatos buvo priimamos aukščiausių komunistų partijos centrinio komiteto narių bei pritaikomos žemesniu lygiu. Pagal sovietinį pavyzdį ir nuostatas, sportas buvo organizuojamas ir Lietuvoje – steigiamos sporto draugijos ir buvo laikomasi bendros propagandinės strategijos Vakarų šalių ir ypač JAV atžvilgiu.

Pasak istoriko doc. dr. Algirdo Jakubčionio, tuomet manyta, kad ten „sportas yra iškreiptas, nes tik siekiama rekordų, sportuojama profesionaliai, o Sovietų sąjungoje privalo būti mėgėjiškas sportas, skirtas žmonių ugdymui.

Tiesa, labai greitai buvo suvokta, kad bent tarptautinėje politikoje tokios strategijos išlaikyti nepavyks, nes tarp ideologiniame lenktyniavime su JAV teks savo galią parodyti siekiant sporto rekordų. Tai buvo aiškiai matyti ir 1952 metais Helsinkyje įvykusiose olimpinėse žaidynėse, kurios buvo SSRS olimpinis krikštas. Iš sportininkų buvo reikalaujama, kad šie laimėtų daugiau medalių nei bet kuri kita valstybė. Nors ir nedaug atsilikus nuo kitų valstybių, buvo sufalsifikuoti galutiniai medalių lentelės rezultatai, juos skaičiuojant pagal SSRS naudingą sistemą, kurios išvada – SSRS gavo daugiausiai taškų už visas kitas. Tad nors iš pradžių sovietinė ideologija teigė vienaip, greitai buvo suprasta, kad sovietinis sportas tapo ypač politizuotu.

Propagandinė sovietinė politika aktyviai buvo skiepijama ir žemiausiu lygiu, kur darbą palengvino vykdyta ir į pasiekimus orientuota jaunimo atranka į įvairiausias veiklų sritis. Aišku, tikslo siekiama buvo pačiomis drastiškiausiomis sąlygomis, mat atrinktas jaunimas buvo atskiriamas nuo šeimų ir uždaromas į specialus sporto internatus, jiems organizuojamos stovyklos, kuriose jie negalėdavo turėti jokio kontakto su išoriniu pasauliu. A. Jakubčionio manymu, nors tai ir buvo nehumaniškas būdas ugdyti sportininkus, tačiau tokie veiksmai pasiteisindavo.

Be to, ir čia sportas buvo itin politizuotas – istorikės doc. dr. Reginos Tamulaitienės straipsnyje „Kūno kultūra ir sportas pirmuoju pokario laikotarpiu (1945-1959 m.)“ teigiama, kad į politinę veiklą buvo stengiamasi kuo daugiau sportinės veiklos organizatorių – tai ir rinkimų kampanijos, ir ryšį tarp rinkimų komisijų ir rinkėjų palaikančių slidininkų, dviratininkų ir pėsčiųjų grupių sudarymas. Tokia politika greitai davė vaisių, mat jau 1950 m. rinkimuose į vietines tarybas komisijų nariais, agitatoriais dirbo beveik 27 tūkstančiai kūno kultūros sporto darbuotojų bei sportininkų. Jie taip pat pasitarnavo ir pradėjus sieti sportinį meistriškumą su ideologine veikla – nuo 1948 m. vasaros kūno kultūros ir sporto darbuotojai, kurie taip pat turėjo mokytis marksizmo-leninizmo universitetuose, privalėjo skirti 10-15 min. pokalbiams su treniruojamu jaunimu apie tarptautinę ir vidaus padėtį.

Pasak, istoriko dr. Valdemaro Klumbio, į tai reikėtų žiūrėti kiek skeptiškiau, nes daug priklausydavo ir nuo fizinio lavinimo mokytojų.

„Tai nebūtinai reiškia, kad tai buvo ir daroma, galbūt buvo kalbama apie ir to miesto politiką“. Be to, istoriko nuomone, tokia propaganda kažin ar galėjo gerai veikti ir daryti ypač didelę įtaigą, nes ši yra veiksminga tik tada, kai esama uždaros bendruomenės ar žmonių grupės, pavyzdžiui, kalėjimo, o didesnę įtaką žmonių susidomėjimui sportui ir jo masiškumui turėjo finansinis faktorius.

„Didesnę įtaką galbūt turėjo tai, kad sportui finansuoti buvo skiriami didžiuliai pinigai. Daugiau lemia tai, ar žmogus yra patenkintas, ką jis gali nusipirkti, kokie jo lūkesčiai. Tada sportas gali sustiprinti ar susilpninti propagandos įtaką“.

Pasak A. Jakubčionio, tokia propagandinė politika, regis, pasiteisino, mat jau nuo 1954 metų ši sistema buvo pritaikyta visų veiklų kolektyvams, kad būtų apimamas kuo platesnis gyventojų sluoksnis. Be to, ugdyti sportininkus ideologiškai nuo pat mažumės buvo privalu ir dėl to, kad keliaudami į tarptautines varžybas, jie tapdavo šalį atstovaujančiais asmenimis, lyg ir ambasadoriais, tad jie jokiu būdu negalėdavo padaryti ko nors blogo ar net kažką leptelėti. Tačiau, pasak A. Jakubčionio, ir čia buvo šnekama vienaip, o daroma kitaip. „Jei sportininkas išvažiuodavo į užsienio šalis, pamatydavo kaip ten yra, koks gyvenimo lygis ten, jie puldavo pirkti prekių, kad galėtų apsirengti ar parduoti, ką jiems patardavo ir treneriai. Taigi, ideologinis veiksnys buvo labiau žodinis, o ne natūralus“.

Didžiuoju sportu besidomintys, bet nesportuojantys žmonės sovietinės propagandos buvo veikiami mažiau ir dažniausiai per didžiuosius sporto renginius, tačiau pasak V. Klumbio, žmonės apskritai yra „abejingi ideologijai, o ideologija palieka svarbi, kai žmonės ją kaltina dėl kažko“. Ir tol, kol kilo gyvenimo lygis, ypač aukso amžiumi visur kur vadinamame septintame dešimtmetyje, viskas buvo gerai. Situacija pradėjo keistis stiprėjant disidentiniam judėjimui ir Sovietų Sąjungą ištikus politinei ir ekonominei stagnacijai, o toks sporto ideologizavimas galiausiai davė atvirkštinį efektą, mat taip buvo paskatintas tautinės savimonės formavimasis, didžiavimasis savo kraštu bei susitelkimas.

Sportas – tautiškumo rodiklis

Apibendrinus visą sovietinės okupacijos laikotarpį ir Varšuvos pakto valstybių politikos raidą, sportas šiose socialistinėse šalyse buvo ne tik politinės propagandos rūporu. „Galima žiūrėti į sportą kaip tam tikrą švelnią antisovietinio pasipriešinimo formą arba sportą, kaip prisidėjusį prie tautinio susipratimo išsaugojimo Lietuvoje“, – teigia A. Jakubčionis. Didysis sportas ir jo pasiekimai taip pat įvardijamas, kaip vienas iš pirmųjų žingsnių, padėjusių šioms šalims susilaukti tarptautinio pripažinimo bei įtvirtinti savo nacionalinę autonomiją tarptautinėje arenoje, o geri sportininkų rezultatai padėdavo tapti žinomais. Henriko Šadžiaus knygoje „Lietuvos kūno kultūros ir sporto istorija“ teigiama, kad tarybiniais metais Lietuvos sportininkų rezultatai, palyginus su kur kas galingesnių valstybių sportininkais, buvo gerokai geresni ir jų dėka Lietuvos vardas buvo vis dažniau minimas visame pasaulyje ir žadino kitur gyvenančių lietuvių tautiškumą.

Nors dėl geresnių sportinių rezultatų už galingas valstybes rodymo dar būtų galima suabejoti ir padiskutuoti, tačiau reikia sutikti, kad anstisovietinio pasipriešinimo per sportą pavyzdžių, kurie minimi ir šiandien, yra ne vienas. Šiandien didelė dalis nuopelnų, skatinant patriotiškumą ir tautiškumą, priešinantis režimui priskiriama krepšiniui. „Patriotiškumą ypač žadino Kauno „Žalgirio” varžybos su Maskvos CSKA. Vieni varžybas stebėdavo per TV, kiti, jei gaudavo bilietus, Kauno sporto halėje. Žinoma, tuo metu žiūrovai negalėjo skanduoti „Lietuva“, todėl skanduodavo „Žalgiris“. Visi buvo vieningi, ryžtingi ir laukė Kauno „Žalgirio“ pergalės, kuri skatino pasididžiavimą, kad esi lietuvis ir simbolizavo mažos mūsų tautos pergalę prieš didžiulę Sovietų sąjungą“, – teigė Lietuvos sporto universitete kūno kultūros ir sporto istoriją dėstanti lektorė Daiva Majauskienė.

Tam pritaria ir kalbinti istorikai, tačiau siūlo nesureikšminti krepšinio vaidmens. „Kalbant apie Kauno „Žalgirį“, nebuvo tokių tautiškumo apraiškų, kurių bijotų valdžia“, – reziumavo V. Klumbys, tačiau, anot A. Jakubčionio, šios krepšinio komandos iššaukta tautos reakcija pasireiškė kiek kitaip. „Kai Kauno „Žalgiris“ kovodavo su iš geriausių sportininkų sudaryta Maskvos CSKA ir kelis metus iš eilės nelaimėdavo, visiems būdavo aišku, kad tai dėl teisėjų, ar dėl kažko kito. Pralaimėjimai skatindavo nepasitenkinimą „Žalgiriu“ kaip nelaiminčiu, bet didesnis nepasitenkinimas kildavo todėl, kad jis specialiai smukdomas, o tai iššaukdavo antisovietinę reakciją“.

Tad šitaip buvo įžeidžiami jų tautiniai jausmai, ko žmonės ilgai nepamiršdavo. Beje, krepšinio vaidmuo priklausydavo nuo laikotarpio, pavyzdžiui, SSRS vyrų krepšinio rinktinei laimėjus Seulo olimpinių žaidynių krepšinio turnyrą ir pasidabinus aukso medaliais, Lietuvoje buvo akcentuojama komandos pagrindo, kurį sudarė Arvydas Sabonis, Šarūnas Marčiulionis, Rimas Kurtinaitis ir Valdemaras Chomičius tautybė, netgi buvo sakoma, kad tai lietuviai laimėjo olimpiadą. Ši SSRS krepšinio rinktinės pergalė panašias nuotaikas kėlė ir sovietinėse Estijos bei Latvijos respublikose, mat rinktinei atstovavo ir jų tautiečiai, atitinkamai Tiitas Sokk ir Igoris Migliniekas. Šiose šalyse netgi buvo sakoma, kad „mes esame krepšinio šalys, tai mes laimėjome“.

Istorikų nuomone, kur kas didesnę visuomenės antisovietinę manifestaciją sukeldavo futbolas ir išskirtinai Vilniaus „Žalgirio“ klubas, kuris 1987 metais tapo aukščiausiojo TSRS diviziono prizininkais – buvo iškovoti bronzos medaliai. Nors įvairiu sovietinės okupacijos laikotarpiu Vilniaus „Žalgirio“ reikšmė antisovietinės nuomonės formavimuisi skyrėsi, tačiau vis dėlto jo svarba yra nepaneigiama. „Aštunto dešimtmečio pabaigoje, kai sprendėsi, ar „Žalgiris“ iškops į aukščiausiąją lygą, stadionas buvo pilnas, visos sėdimos vietos buvo užimtos – taigi tai išties yra minia, euforija, pakilimas, absoliutus vieningumas. Tokį dvasinio vieningumo jausmą ši sporto šaka sukeldavo, bet tik tokiu atveju, jei laimėdavo ir jei eidavo kalba, kad laimėti pavyks. Jei „Žalgiris“ murkdydavosi antroje lygoje, tai niekas į stadionus nėjo, niekam jokių jausmų nekėlė“, – ir asmenine patirtimi pagrįsta nuomone dalinosi A. Jakubčionis.

Be to, varžybose Vilniaus „Žalgirio“ stadione skambėdavo ir tokios dainos kaip „Ant kalno mūrai“. Po rungtynių žmonės neišsiskirstydavo kas sau, tačiau dažnai eisena su dainomis ir tokiais šūkiais, kaip „tegyvuoja Lietuva“, „rusai lauk“ patraukdavo į Vilniaus senamiestį, kur dažnai jau būdavo sutelktos milicijos pajėgos, kurios šią aistruolių veiklą traktuodavo kaip paprasčiausią chuliganizmą. Istorikas pasakojo ir septintojo dešimtmečio viduryje įvykusias „žalgiriečių“ išlydėtuves į išvykoje vykusias varžybas, kuriomis turėjo spręstis, ar šie žais aukščiausioje lygoje. Tuomet jiems buvo įteiktos istorinės kuokos, o vartininkui – istorinis skydas, be to, juos iki pat geležinkelio stoties lydėjo teatralizuota eisena.

Tokios sporto istorijos pažibų kaip Vilniaus ir Kauno „Žalgirių“ ar Kaune įvykusi boksininkų Nikolajaus Koroliovo ir Algirdo Šociko dvikova, kurioje pergalė buvo užskaityta atletui iš Rusijos TSR, bet kilo didžiulis nepasitenkinimas, protestai, įvyko net persiboksavimas, analogai buvo naudojami jei ne visose, tai bent daugumoje sovietinių respublikų ar Varšuvos pakto narių. Pavyzdžiui, 1956 metais Melburno olimpinėse žaidynėse įvykusios vandensvydžio rungtynės tarp SSRS ir Vengrijos komandų buvo lyg pastarosios revanšas dėl tais pačiais metais prievarta nuslopintos revoliucijos. Mačas baigėsi įtikinama Vengrijos pergale 4:0, tačiau mačas įsiminė ir tuo, kad varžybų įtampa iššaukė ir smurto proveržį, kurio metu buvo prakirstas vieno iš Vengrijos komandos žaidėjų antakis. Nepasitenkinimas SSRS vykdoma politika ir ideologijos brukimu, iššaukė tai, kad žmonės ypač retai sirgdavo už SSRS komandas.

„Matydavosi ir tai, už ką žmonės sirgdavo, jei čekai žaisdavo su rusais, tai už žmonės sirgdavo už čekus, jei rusai su Kanada, tai jie už kanadiečius, bet tik ne už rusus. Neįsivaizduoju prieš ką reikėjo žaisti, kad sirgtum už rusus“, – tiesa, tokia pasaulėžiūra buvo svetima politikai ir valdžios asmenims. Pavyzdžiui, 1940-1974 metais Lietuvos TSR pirmojo sekretoriaus pareigas ėjęs A. Sniečkus sirgdavo už iš rusiškas svečių komandas, motyvuodamas tuo, kad ten socializmas statomas anksčiau nei Lietuvoje, jų pergalė yra istoriškai teisingesnė.

Šalies vizitinė kortelė

Šiandieniniais laikais, kai ideologinė kova nėra tokia ryški, sportas be savo funkcijų stiprinti taiką pasaulyje, poveikio pasaulio visuomenės raidai darymo, naudojamas kaip valstybės įvaizdį formuojantis įrankis, kas yra ypač pastebima per didžiuosius sporto renginius. D. Majauskienės teigimu, sportas yra ypač reikšminga valstybės įvaizdžio formavimo strategijos dalis. „Daugelis kitų šalių gyventojų apie mūsų mažą šalį susidaro įvaizdį pagal tai, kaip sportininkams sekasi pasirodyti tarptautinėse arenose. Kita vertus, Lietuvos, kaip valstybės žemėlapyje nebuvo kelis dešimtmečius, todėl ir dabar daugelis užsieniečių nieko nežino apie mūsų šalį. Tik garsiausių sportininkų, tokių kaip A. Sabonis, Virgilijus Alekna, Rūta Meilutytė dėka jie išgirsta apie Lietuvą“.

Nepaisant to, Lietuvoje per pastarąjį dešimtmetį, geriausiai jos interesus ir įvaizdį tarptautinėje arenoje formavo tokie renginiai, kaip 2009 metais įvykęs Lietuvos vardo tūkstantmečio minėjimas, tais pačiais metais Europos kultūros sostine tapęs Vilnius, 2010 m. Lietuvos pirmininkavimas Europos saugumo ir bendradarbiavimo komisijai, 2013 m. Lietuvos pirmininkavimas Europos Sąjungai ir 2011 m. Lietuvoje surengtas Europos krepšinio čempionatas, kurio metu nuosekliai ir sėkmingai buvo pristatyta šalis, kas suteikia didesnius šansus įsitvirtinti tarptautinėje politikoje bei sulaukti pasaulio visuomenės pripažinimo ir investicijų.

Tačiau tam reikalinga valstybę reprezentuojanti bei jos įvaizdį formuojanti strategija ir tam tikras ženklas. Pasak 2009 metų kovo pabaigoje Lietuvos Respublikos valstybės kontrolės valstybinio audito ataskaitos „Lietuvos įvaizdžio formavimas“, nepaisant didelių ir svarbių renginių organizavimo, Lietuvoje neegzistuoja bendra politika valstybės įvaizdžio klausimu, nėra aiškios Lietuvos pristatymo užsienyje koordinavimo bei finansavimo tvarkos, tad esant nesusikalbėjimui tarp institucijų, 2005–2008 m. atskiroms šalies įvaizdžio formavimo priemonėms vykdyti buvo panaudota apie 63 milijonų litų.

Be to, esant pavienei Lietuvos įvaizdžio formavimo politikai, daugelis institucijų ir visuomeninių organizacijų, atsakydamos į Valstybės kontrolės klausimynus, nurodė, kad dabar Lietuvą pasaulyje labiausiai garsina sportininkai ir kultūros atstovai, kuriems turi būti užtikrintos visos sąlygos dalyvauti renginiuose, kurie gali sudominti užsieniečius, tad remiant sportą, turi būti atsižvelgta ir į sporto šakų populiarumą pasaulyje.

A. Jakubčionio nuomone, reprezentuoti šalį sportu būtų galima, tačiau reikia gerinti sporto ir ypač futbolo lygį: „Kol futbolo nežaisime, tol nebūsime matomi. Nors esame krepšininkų tauta , tačiau tai ne tai, ko reikia“. V. Klumbys tokiai sporto perspektyvai pritarė tik iš dalies, nes toks šalies reprezentavimo būdas neduotų norimos naudos, be to, dėl sportininkų kaitos vargu ar būtų įmanoma sukurti ilgalaikę valstybės įvaizdžio strategiją.

„Sportas – galėtų būti Lietuvos simbolis, kurį būtų galima tam naudoti, , tačiau strategija neturėtų būti pririšta prie sporto, ypač, kai nežinia ką pasirinkti, nes Europoje populiarus futbolas, Amerikoje – krepšinis. Be to, ką Lietuvai tai duotų? Ar tai pritrauktų investicijas? Gerai čia nebent tai, kad tai didina Lietuvos žinomumą, kas galėtų pritraukti aplankyti“.

Istoriko manymu, šalies reprezentavimas sportu būtų galima nebent kaip vienas iš kelių, bet ne vienintelis, bet jei tai pavyktų, tai kodėl gi ne, nes „jei esi mažas ir silpnas, tada visi keliai yra geri.“

Galbūt toks reprezentavimo ir reklamavimosi būdas ir nebūtų tinkamas šaliai, bet Lietuvos savivaldybės sėkmingai išnaudoja didįjį sportą kaip įrankį miesto populiarinimui ir reprezentavimui. Auksinis Vilniaus „Žalgirio“ 2013-ų metų sezonas daug davė ir miesto vardo žinomumo didinimui, mat apie jame įsikūrusią komandą rašė užsienio žiniasklaida, ypač tada, kai kilo daug diskusijų dėl to, kas turėtų dalyvauti antrame pagal svarbą Europoje UEFA organizuojamame Europos lygos tarptautiniame futbolo turnyre.

Tiesa, Vilniaus miesto savivaldybė prie to daug prisidėjo, mat ji yra strateginis klubo partneris ir komandos biudžetą papildė 3 milijonais litų. Savivaldybė taip pat investavo ir į krepšinio klubus – vyrų krepšinio „Lietuvos ryto“ (4 mln. litų) ir moterų krepšinio „Kibirkšties-VIČ-IKI“ klubus. Kauno savivaldybė investavo į miestą tarptautinėje arenoje investavusį „Žalgirio“ krepšinio klubą, kurio apetitas laikas nuo laiko išauga – klubo vadovybė užsiprašydavo ir iki 10 mln. litų siekiančios paramos.

Tačiau kaip ir sovietinės okupacijos laikotarpiu, viskas susiveda į rezultatus, kurių svarbą išnaudoja ir ne visada prie to prisidedantys politikai. „Dabar sportas yra naudojamas tada, kai kažkas laimima ir visi sulekia pasišildyti tuose spinduliuose arba, kai visuomenė pradeda spausti, kad kažkas gauna labai mažą finansavimą,“ – mano V. Klumbys.

Tiesa, rezultatai didelę įtaką daro ir visuomenės nuomonei ir norui sportuoti. Pasak A. Jakubčionio, to puikiausias įrodymas – krepšinio čempionatų metu įsivyraujanti psichozė ir masiškas žmonių ėjimas į barus stebėti rungtynių. „Galbūt to ir reikia, nes kitaip nėra susidomėjimo, pritraukimo, o sporto šakos, kurių atstovai pasiekia pasaulinių rezultatų, sulaukia daugiau dėmesio“.

Sportas Lietuvoje iškentė daug – buvo menkinamas, tapdavo vienas kitai priešiškų pusių naudingu įrankiu, iškentė nepriteklius pasikeitus santvarkai. Beje, pasiektos pergalės visada sukeldavo didžiulę ekstazę, ar tai būtų 1937 metais laimėtas Europos krepšinio čempionatas, ar tai būtų Kauno „Žalgirio“ kovos su CSKA, ar Vilniaus „Žalgirio“ kovos ant žaliosios vejos, ar tai Lietuvos atletų pergalės jau atkūrus nepriklausomybę. Visu šiuo laikotarpiu keitėsi sporto vaidmuo ir svarba, tačiau išliko jo reikalingumas tautai, kuris nėra primirštas ir šiandien.

Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Top naujienos

Neseniai po rekonstrukcijos atidarytoje „Maximoje“ – sujudimas: evakuojami pirkėjai (71)

Vilniuje vos prieš dešimt dienų po keturis mėnesius trukusio atnaujinimo atidarytoje Mindaugo g....

Artėja visiškas Saulės užtemimas: kaip į tai reaguos gyvybė Žemėje

Veikiausiai girdėjote, kad rugpjūčio 21 dieną įvyks Saulės užtemimas. Tūkstančiai žmonių...

Lietuva apsisprendė – pažadas NATO bus įgyvendintas, bet džiaugsmą lydi nerimo signalai (877)

Kitąmet Lietuva pirmą sykį per pastaruosius du dešimtmečius gynybai skirs 2 proc. BVP –...

Šešis ne savo vaikus auginanti moteris: dabar apsisukti ir išeiti negaliu (4)

Pasibeldus į vieno iš „ SOS vaikų kaimo “ namelio duris, pirmasis mane lojimu pasitinka prie...

R. Valatka. Pagonišką nuotykių ilgesį aitrina nedegantys kumečių laiškai iš praeities (260)

Aksominis sezonas. Turėjo baigtis su Žoline. Bet nesibaigė. Užplūdusi šiluma ir akivaizdžiai...

Ar žinote, kuo gali baigtis per trumpos atostogos?

Sakoma, dar­­bas iš bež­džio­nės pa­da­rė žmo­gų. O ką dar­bas be po­il­sio...

Nematyta Anykščių pusė: daug netikėtų atradimų – vos per vieną dieną (30)

Anykščiai – miestas siurprizas. Tarp ežerų ir miškų įsikūręs nedidelis miestelis jau nuo...

Vėžio pacientams viena klaida mirties riziką padidina net 2,5 karto (10)

Vėžys – sunki liga, kuriai įveikti reikia daug jėgų ir stiprybės. Chemoterapija , kurią...

6 stiliaus patarimai moterims su didele krūtine (7)

Bičiulės su mažesne krūtine kas kartą varto akis, kai skundžiatės savo apvaliomis formomis? Jos...

Įžymūs turistai: išpūsta kova dėl vietos rinktinės suolo pabaigoje (13)

Interneto platformoje „ Sporto namai “ kiekvieną dieną savo jausmais, mintimis ir rūpesčiais...