„Savo rezultatais esu patenkinta. Mes labai daug žiemos sezonui nesiruošėme. Tiesiog pagrindinės viltys yra dedamos vasarai, nes tada yra pagrindiniai startai“, – sakė Irenos Jefimovos auklėtinė M. Morauskaitė.
400 m distanciją pagrindine rungtimi laikančios M.Morauskaitės asmeninis rekordas yra beveik pusę sekundės prastesnis nei Europos suaugusiųjų čempionato normatyvas, tačiau viena perspektyviausių šalies lengvaatlečių tiki, jog į Ciurichą (Šveicarija) ji vyks.
– Ar 400 metrų yra ta distancija, ties kuria planuoji apsistoti, ar planuoji specializuotis kitoje?, – lengvoji.lt paklausė M. Morauskaitės.
– Planuoju apsistoti ties 400 m, tačiau ateityje dar pabandysiu bėgti 800 metrų. Šiuo metu jaučiu, jog dar nesu pasiruošusi bėgti 800 m, man tai truputį per daug. Dabar koncentruojuosi ties 400 metrų.
– Svarbiausiuose suaugusiųjų čempionatuose dar nedalyvavai. Ar realu pagerinti asmeninį rekordą net pusę sekundės bei vykti į Europos čempionatą Ciuriche?
– Labai realu. Viso to reikia siekti, daug dirbti ir, be abejo, norėti. O aš to beprotiškai noriu. Tikrai savimi tikiu ir jaučiu, jog galiu tą padaryti. Ne tik pusę sekundės pagerinti... Nenoriu prisikalbėti, bet tikrai jaučiu, jog mano galimybės ties 53 sek. nesibaigia.
– Kaip įsivaizduoji save po 5 metų? Koks laikas tave tada tenkins?
– Aš nežinau, ar pas sportininkus yra laikas, kuris tenkina. Taip toli neplanuoju, nes mano planai visada sugriūva. Tikiuosi, jog po 5 metų mano rezultatas bus arčiau 50 sekundžių. Gal net pavyks išbėgti iš 50 sek. Čia kaip Dievas duos, bus matyti.
– Jei į Ciurichą nepavyktų patekti asmeniškai, greičiausiai patektų 4 po 400 m estafetės komanda. Kokie šansai bėgti estafetės rungties finale?
– Manau, jog šansai yra labai dideli. Visos mūsų merginos 400 m bėga labai greitai – greičiau nei per 55 sek. Jau vien kalbant apie Agnę (Šerkšnienę – aut. past.). Ji yra per 52,28 sek. bėgusi. Eglės Balčiūnaitės laikas taip pat geras – šiek tiek daugiau nei 53 sek. Mano ir Evos Misiūnaitės laikai taip pat geresni nei 54 sek. Visoms merginoms pagrindinis startas yra Europos čempionatas Ciuriche, todėl geriausia sportinė forma pas visas turėtų būti pasiekta ten. Manau, jog mūsų komanda yra tikrai labai stipri ir pajėgi varžytis su geriausiomis Europos komandomis.
– 400 m rungtyje didžiulė konkurencija juntama net ir Lietuvoje. Tarpusavyje jūs konkurentės ar draugės?
– Už takelio ribų mes draugės, takelyje – konkurentės. Negaliu pasakyti, jog mums keturioms yra didelė konkurencija, tad konkuruojame daugiau tarpusavyje. Kitoms merginoms reikėtų labiau pasistengti.
– Kol kas greičiausiai bėga Agnė Šerkšnienė. Ar turi tikslą žūtbūt ją pranokti?
– Jos dabartiniai rezultatai man yra kaip tikslas. Norėčiau bėgti greičiau nei ji dabar. Nelaikau jos savo didžiausia konkurente, tačiau užsibrėžus tikslą yra daug lengviau dirbti ir atsiranda didesnė motyvacija per treniruotes.
– Kokie šio sezono tikslai?
– Labai svarbus startas bus JAV vyksiantis pasaulio jaunimo (iki 20 metų) čempionatas. Ten norėčiau bėgti finale ir pagerinti asmeninį rekordą.
– Jaunimo čempionatas svarbesnis nei suaugusiųjų Europos čempionatas?
– Taip, nes kol galiu dalyvauti savo amžiaus grupės varžybose, visada stengiuosi dalyvauti. Tarp suaugusiųjų spėsiu dar sudalyvauti. Man dar tik 18-ka, turiu daug laiko (šypsosi).
– Šiemet vyko Sočio žiemos olimpinės žaidynės. Užsiimi ir snieglenčių sportu, kokie šansai tapti pirma lietuve, kuri taptų tiek žiemos, tiek vasaros olimpinių žaidynių dalyve?
– Galimybių yra visą laiką, reikia tik noro. Šiaip suderinti lengvąją atletiką ir snieglentes nėra sudėtinga, tačiau Lietuvoje žiemos sportas nėra tiek išvystytas, jog pasiekti tokį lygį ir vykti į olimpiadą būtų labai lengva. Vasaros ir žiemos olimpinės žaidynės skiriasi dvejais metais, tad realu sudalyvauti vieneriose, o paskui ruoštis kitoms. Jei atsiras galimybės, kodėl gi ne?
– Ar viena sporto šaka netrukdo kitai?
– Lengvoji atletika snieglenčių sportą papildo, kadangi yra stiprinimas bendras fizinis pasirengimas, visi raumenys. O snieglentėse, be abejo, yra kur kar didesnė traumų tikimybė. Ten raumenys dirba šiek tiek kitaip. Man reikia greičio, sprogstamosios jėgos. Snieglentėse turi dirbti ilgą darbą, ilgai būti pritūpus, o bėgant 400 metrų raumenys turi visą laiką susitraukinėti. Tai šiek tiek nesutampa. Rezultatai rodo, kad kol kas man tai nelabai trukdo.
– Ar teko patirti rimtesnių traumų snieglenčių sporte?
– Taip. Esu susilaužiusi abi rankas, bet ne vienu metu. Buvau pasitempusi kelio raiščius, gavusi smegenų sutrenkimą ir turbūt viskas (juokiasi).
– Dalyvavai pasaulio jaunimo ir suaugusiųjų snieglenčių čempionatuose. Ar dar planuoji startuoti ten?
– Su tėčiu, kuris yra ir mano treneris, kalbėjome, jog pristabdysime dalyvavimą snieglenčių varžybose tarptautiniu mastu. Snieglentės kol kas bus kaip hobis, monotonijos panaikinimas.
– Perspektyvus snieglentininkas yra ir tavo brolis. Kaip sekasi jam?
– Šiemet jis dalyvavo Austrijoje pasaulio jaunimo čempionate bei užėmė 18 vietą iš 29 dalyvių. Pernai jis buvo 20-as. Rezultatai kyla, o savo amžiaus grupėje jis buvo jauniausias dalyvis.