Legendinis treneris – apie savo anūkę I. Dumbauskaitę ir R. Meilutytę

Legendinis Lietuvos dviračių treko treneris klaipėdietis Narsutis Dumbauskas išugdė olimpinius čempionus Gintautą Umarą ir Artūrą Kasputį, pasaulio rekordininką Vasilijų Špundovą, kitus didelio meistriškumo dviratininkus.

Šių metų birželio 21 d. 75-erių sulaukęs specialistas, ko gero, džiaugtųsi, jeigu į dviračių treką būtų pasukusi ir jo anūkė Ieva. Tačiau kai jis prieš 15 metų baigė trenerio karjerą, Ievai tebuvo treji.

Lemtingas buvo Ievos tėvo Andriaus Dumbausko pomėgis žaisti tinklinį. Tėvo paskatinta I. Dumbauskaitė nuo 11-os metų pradėjo lankyti tinklinio pratybas pas klaipėdietį trenerį Valdemarą Piešiną.

„Mano senelis buvo puikus dviračių sporto specialistas, o mama – plaukikė, tačiau tai nereiškia, kad ir aš turėjau būti dviratininkė ar plaukikė“, – dabar sako Ieva. Ji kartu su Monika Povilaityte tapo paplūdimio tinklinio 2011 m. Europos jaunių ir 2012 m. pasaulio jaunimo čempione.

I. Dumbauskaitės tėvas Klaipėdoje prieš kelerius metus įsirengė keturias paplūdimio tinklinio aikšteles, dabar jų liko dvi. Kai Ieva sugrįžta pasisvečiuoti į namus, tose aikštelėse taip pat mėgsta pažaisti.

Aktyvus gyvenimas – praeitis

„Aš labai džiaugiuosi Ievos laimėjimais, iki šių metų jai tikrai puikiai sekėsi. Tačiau šių metų sezonas jai buvo labai sunkus: Ieva baigė vidurinę mokyklą, įstojo studijuoti į Vilniaus universitetą, ruošdamasi ir laikydama egzaminus patyrė daug nervinės įtampos, jaudulio, atidavė jėgų. Viskas susidėjo į krūvą, sutriko normalus pratybų procesas ir pergalių sumažėjo. Labai išgyvenau, kad anūkei šiemet nesisekė, tačiau to priežastys pateisinamos.

Daug turėjau tokių pavyzdžių su savo auklėtiniais. Baigiant mokyklą, sportininkų rezultatai gerokai krisdavo. Manau, kad čia gali būti tas pat variantas. Gaila, bet Ievai nieko negaliu patarti, nes su tinkliniu neturiu nieko bendra. Nebendrauju ir su dviratininkais. Esu nuo visko pasitraukęs, turiu sveikatos problemų“, – sako klaipėdietis. Spalį jam suteiktas Nusipelniusio Lietuvos trenerio vardas.

N. Dumbauskas neatvažiuoja pasižiūrėti, kaip tinklinio aikštelėje sekasi jo anūkei. Nenueina ir į treką. „Į jokias varžybas nevaikštau. Ne dėl to, kad niekas nekviečia, bet sveikata neleidžia aktyviai gyventi“, – neslepia legendinis dviračių sporto treneris, ne kartą išrinktas geriausiu SSRS metų dviračių sporto treneriu.

Europos jaunių paplūdimio tinklinio čempionė I. Dumbauskaitė sutinka su senelio žodžiais, kodėl jai šiemet nesisekė. „Viskas supuolė vienu metu – buvo daug treniruočių, varžybų, egzaminų, namų darbų, nemažas stresas. Neturėjau laiko netgi pasirūpinti pati savimi, manau, kad ir netinkamai maitinausi, todėl atsirado kraujo problemų“, – neslepia sportininkė.

Kasdien – į paskaitas

Tinklininkė pasirinko žurnalistikos studijas. „Niekas manęs neskatino, norėjau studijuoti truputį daugiau, tačiau to daryti nebuvo galimybių, nes didelį dėmesį skiriu sportui. Pasirinkau žurnalistikos studijas Komunikacijos fakultete. Labiausiai norėčiau būti sporto arba užsienio politikos žurnalistė, esu pasirengusi mokslus tęsti magistrantūroje, galbūt žinias gilinti užsienyje“, – sako I. Dumbauskaitė, dabar paskaitas lankanti kiekvieną dieną, kai tik nebūna išvykusi į varžybas.

Ji supranta, kad sportą ir studijas nebus lengva derinti. Pasak tinklininkės, mokykloje pedagogai viską sukramtydavo ir įdėdavo į burną, o universitete viskas kitaip.

Apgailestauja dėl požiūrio

Nors nuo dviračių sporto N. Dumbauskas ir nutolo, tačiau jam skaudu ir gaila įdėto darbo, kad nebeliko vyrų persekiojimo lenktynių komandos, kurią ankstesniais metais jis taip išpuoselėjo.

„Gražu, kad turime bent jau vieną puikų sprinto specialistą Dmitrijų Leopoldą. Jis dar jaunas, tačiau patyręs, turi subūręs dviratininkų grupę, iš kurios meistriškumu išsiskiria šių metų pasaulio jaunimo čempionas bei Lietuvos rekordininkas Svajūnas Jonauskas. O su vyrų tempo rungtimis niekas nedirba, todėl ir rezultatų nėra“, – sako N. Dumbauskas.

Jis nesitiki, kad artimiausiu metu kas nors pasikeistų į gera, nes dabar prošvaisčių nėra. „Norint gerų rezultatų, reikalingas finansavimas. Nesu nusistatęs prieš krepšinį, ar krepšininkai gauna daug ar mažai, tačiau jie į varžybas skrenda lėktuvais, o dviratininkai sulenda į mašinas, apsikrauna lagaminais, sportiniais krepšiais, dviračiais ir važiuoja į Italiją arba Ispaniją 1,5–2 tūkst. kilometrų.

Dviratininkai išlipa skaudančiomis kojomis, galvomis ir startuoja. Apie kokius rezultatus galima kalbėti? Kol dar sportininkas jaunas, jis būna patenkintas, jeigu gauna dviratį, maistpinigių. O kai baigia vidurinę mokyklą, jau reikia, kad jis gautų algą. Šito nėra. Gerai, kad Rūta Meilutytė išvažiavo į Angliją, tėvas jai surado klubą. Turime visai kitą R. Meilutytę“, – sako N. Dumbauskas.

Trenerio nestebina, kad olimpinė ir pasaulio plaukimo čempionė R. Meilutytė keliasi penktą valandą ryto ir skuba į baseiną.

„Mes kažkada lygiai taip pat treniravomės. O dabar Lietuvoje nežinau, ar kas nors taip dirba. Neturiu duomenų, kad dviratininkai keltųsi taip anksti, atliktų vieną treniruotę, po to kitą, dar vėliau trečią. Nėra sąlygų. Kai mes sportavome, per metus įveikdavome 40–45 tūkst. kilometrų. Per metus apvažiuodavome kone aplink Žemės rutulį. Kiekvienas dviratininkas suvažinėdavo daugiau nei po 10 padangų, sudildavo trys keturios grandinės, du trys dantračių komplektai. Visa tai kainuodavo didelius pinigus.

Kažkada klaipėdiečiai beveik visą dešimtmetį iš pasaulio čempionatų parveždavo medalių, o pasirengimas vykdavo Klaipėdos cementiniame treke ir jo mums visiškai užtekdavo. Dabar turime du trekus, dar vieną Panevėžyje, tačiau į treniruočių procesą lėšų neinvestuojama. Kai nėra investicijų – nėra ir rezultatų.

Negaliu tiksliai pasakyti, tačiau nepriklausomybės laikotarpiu per 20 metų klaipėdiečių treneriams gal ir nupirkta vos 20 treko dviračių, o gal ir ne. Senieji jau sudilo, nėra dalių, padangų, treniruotės vyksta tik simboliškai prieš kokias nors varžybas. Visiškai nebeliko sistemingo, kruopštaus darbo“, – apgailestauja N. Dumbauskas.