Krepšiniui „ne“ išgirdusi buvusio žalgiriečio duktė save atrado kitame amplua

Buvusio Kauno „Žalgirio“ ir Lietuvos krepšinio rinktinės žaidėjo Romano Brazdauskio duktė Marija taip pat norėjo žaisti krepšinį, bet šeima tokiam pasirinkimui nepritarė. Tėtis nuvedė Mariją į tinklinio treniruotes. „Dabar esu labai patenkinta, kad žaidžiu tinklinį“, – sakė keturiolikmetė Lietuvos jaunučių rinktinės narė M. Brazdauskytė.

„Dabar esu labai patenkinta, kad žaidžiu tinklinį“, – sakė keturiolikmetė Lietuvos jaunučių rinktinės narė M. Brazdauskytė.

Šeima pasakė „ne“ krepšiniui

Marijai nuo mažens patiko sportuoti. Iš pradžių ji lankė plaukimo treniruotes, bet atsibodo. „Tada norėjau lankyti krepšinio arba futbolo treniruotes, tačiau visa šeima prieštaravo. Man jie sakė, kad tai nėra mergaičių sportas. Aš siūliau įvairias sporto šakas, bet tėvams niekas netiko. Tada ir pasakiau – tuomet jūs pasiūlykite, kas galėtų man tikti“, – pasakojo paauglė.

„Tėvai neleido? Iš tiesų Marijos broliai daugiausia įtakos padarė renkant sporto šaką sesei. Jie ilgai diskutavo ir galiausiai nusprendė, kad Marija bus tinklininkė. Sakė, tinklininkės yra gražios merginos, neturi mėlynių. Jos tikrai atrodo lieknesnės, gal nuo to šokinėjimo“, – juokėsi 52 m. R. Brazdauskis.

„Broliai, patys krepšininkai, sakė nenorintys, kad vaikščiočiau nusėta mėlynėmis. Juk krepšinis – gana agresyvus sportas“, – pažymėjo mergina.

Traumų užtenka ir tinklinyje

1992 m. Barselonos olimpiados bronzos medalio laimėtojas R. Brazdauskis prieš ketverius metus penktoje klasėje besimokančią Mariją nuvedė pas žinomą tinklinio trenerę Jolitą Virbickienę, kuri Kauno centro sporto mokyklos mergaičių komandas treniruoja Vinco Kudirkos progimnazijoje.

„Man ten iš karto patiko. Prisirišau prie šio sporto“, – pasakojo M.Brazdauskytė. Čia ji greitai patyrė, kad ir tinklinis nėra visai nepavojingas. – Tačiau yra vienas didelis skirtumas: varžovus tinklinyje skiria tinklas, todėl žaidėjos nepatiria pavojingų susidūrimų, kaip atsitinka krepšinyje ar futbole.“

Mergina žaidžia tinklinį jau ketvirtus metus. Per šį laiką ne kartą ir rankos pirštai lūžo, ir kojos čiurna buvo išsukta.

„Tačiau taip atsitiko labiau dėl prasto fizinio pasirengimo. Nenoriu prisišnekėti, bet jau senokai turėjau traumų. Norint jų išvengti, reikia daug visko išmokti per treniruotes. Labai svarbu pašokus aukštyn nusileisti taisyklingai. Nes kiekvienas netaisyklingas šuolis kenkia nugarai. Anksčiau nugarą dažnai skaudėdavo. Kai daugiau dėmesio pradėjau skirti fiziniams pratimams, sumažėjo problemų“, – sakė mergina.

Pakeičia berniukus krepšinio aikštelėje

R. Brazdauskis treniruoja dvi Kauno krepšinio mokyklos „Aisčiai“ berniukų komandas. Kiekvieną vasarą su tėčiu ir jo komandomis Marija važiuoja į krepšinio stovyklą, kasdien su berniukais atlieka fizinio pasirengimo pratimus. Tai jai labai padėjo sustiprėti fiziškai.

„Nuo mažens esu įpratusi su tėčiu važiuoti į stovyklas. Jose ne tik kartu su berniukais atlieku fizinio pasirengimo pratimus. Ne sykį teko krepšinio aikštelėje pakeisti traumuotus berniukus, todėl šis sportas man nėra svetimas“, – pasakojo M. Brazdauskytė.

Paprašyta palyginti krepšinį ir tinklinį, pašnekovė svarstė.

„Man tinklinis tikrai daug sudėtingesnis žaidimas, bet gal dėl to, kad krepšinio nežaidžiu profesionaliai. Manau, žaidžiant tinklinį reikia daugiau mąstyti. Aikštelėje būtina vienu metu sekti kamuolį ir stebėti priešininkes, ką jos daro. Pirmaisiais metais tikrai buvo nelengva, užtruko, kol susigaudžiau. Ar tėtis sutiktų su mano nuomone, kad tinklininkės protingesnės nei krepšininkės? Manau, sutiktų (juokiasi). Tėtis nusimano apie tinklinį. Jis tikrai žino, kad, norint gerai žaisti tinklinį, reikia labai daug treniruotis“, – sakė Marija.

Iš Kretingos kilęs jos tėtis išties išmano šį sportą – R.Brazdauskio tėvas irgi žaidė tinklinį.

Pakvietė į jaunučių rinktinę

Marija žaidžia Kauno centro sporto mokyklos pirmoje komandoje. „Pernai laimėjome Lietuvos jaunučių žaidynes, gerai sekasi ir rungtyniaujant užsienyje“, – pasakojo mergina.

Ji priklauso 2002 m. gimusių Lietuvos jaunučių rinktinei. „Nežinau, ar neskambės kaip pagyros, bet tikrai daug dirbu ir didžiuojuosi, kad tiek pasiekiau“, – teigė keturiolikmetė.

M. Brazdauskytė mokosi Lietuvos sveikatos mokslų universiteto gimnazijos 9 klasėje. Mokykla pasirinkta neatsitiktinai. Joje besimokantys vaikai ateitį dažnai sieja su studijomis Lietuvos sveikatos mokslų universitete. „Baigusi šią gimnaziją, ir aš norėčiau studijuoti mediciną“, – paaiškino Marija.

Tačiau kol kas ji neketina pamiršti tinklinio. „Tikrai ne. Turiu svajonę žaisti Italijoje, ten rungtyniauja kelios buvusios kaunietės. Dar nežinau, kaip viskas išeis. Baigusi sporto mokyklą, norėčiau patekti į savo trenerės „Heksa-ASU“ komandą“, – sakė pašnekovė.

Palaiko vyresne

Mergaičių ekipoje žaidžiančios Marijos ūgis 180 cm; tik dvi jos komandos draugės yra dar vienu centimetru aukštesnės.

Daugelį sportininkės ūgis suklaidina bandant atspėti amžių. „Dar nesutikau žmogaus, kuris atspėtų, kiek man metų (juokiasi). Aš prie to jau įpratau. Nuo mažens daugiausia bendrauju su vyresniais žmonėmis, augau su vyresniais broliais, tad niekas negali pasakyti, kiek man metų“, – pasakojo tinklininkė. Jos broliai – 24-erių ir 27-erių. Abu krepšininkai. „Dabar Tadas jau nebežaidžia, o Lukas dirba treneriu Rusijoje, treniruoja dvi komandas ir dar pats žaidžia“, – atskleidė M .Brazdauskytė.

Ji sako labai gerai besijaučianti kolektyve.

„Džiaugiuosi, kad esu šioje komandoje, aikštelėje jaučiu šilumą, nėra kreivų žvilgsnių, apkalbų, esame artimos. Žinoma, čia mergaičių kolektyvas, jos turi daugiau visokių norų, pasitaiko pykčių. Tačiau visomis savo komandos draugėmis pasitikiu kaip tikromis savo seserimis, kurių neturiu“, – šypsojosi šviesiaplaukė.

Ilgus plaukus prieš treniruotes ir rungtynes ji susipina – žaisti ilgais palaidais plaukais apskritai draudžiama. Merginos gali būti su žiedais, auskarais, jei tai netrukdo, tačiau ir papuošalus rekomenduojama nusiimti.

Pirmoje vietoje – mokslai

R. Brazdauskis, kaip pats sako, dabar dirba taksistu – vežioja dukterį į treniruotes. Krepšinio treneris, klausiamas apie Marijos ateitį, vis dėlto pripažįsta, kad linkėtų jai įgyti normalią specialybę. „Būtų geriau. Taip, aš buvau krepšininkas, daug metų žaidžiau. Man turbūt pasisekė. Bet ne visiems taip pasiseka“, – šyptelėjo treneris.

Jis pažymėjo besistengiantis neatleisti vadžių dėl Marijos mokslų. „Jie yra pirmoje vietoje. Jei nesiseka mokslai, treniruotės atšaukiamos, kol bus pagerinti mokslo rodikliai. Mama griežta šiuo klausimu“, – pabrėžė R.Brazdauskis.

Apie šeimą

Marijos brolis Lukas, kuris Lietuvoje rungtyniavo įvairiuose klubuose, dabar dirba Rusijoje, treniruoja Kostromos miesto (apie 300 km už Maskvos) berniukų ir mergaičių komandas. Pats žaidžia Kostromos vyrų krepšinio komandoje ir dirba trenerio asistentu. Nors Rusijoje rašant apie Luką dažnai paminima, kad jis yra tituluoto Lietuvos krepšininko R. Brazdauskio sūnus, Tarpregioninės krepšinio mėgėjų lygos svetainėje ilovebasket.ru kažkodėl nurodoma, kad L.Brazdauskis yra iš Rusijos.

Pats R. Brazdauskis dalyvavo 1992 m. Barselonos olimpiadoje, kurioje Lietuvos rinktinė iškovojo bronzos medalius. Per savo karjerą sunkiojo krašto puolėju žaidęs krepšininkas rungtyniavo Panevėžio „Lietkabelio“, Vilniaus „Statybos“, Rygos ASK (Latvija), Kauno „Žalgirio“, Adelaidės „Vyčio“ (Australija), Bratislavos „Inter“ (Slovakija), Plungės „Olimpo“, Kauno „Atleto“ komandose.

Įdomus atvejis jo karjeroje buvo, kai iš Vilniaus „Statybos“ krepšininkas galėjo persikelti į Kauno „Žalgirį“ dėl to, kad vedė kaunietę Rasą ir įstojo į Kūno kultūros institutą Kaune.
Pirmą kartą jį pamačiusi būsimoji žmona pavadino krepšininką „Romanu – dviem metrais malkų – Brazdauskiu“.