Dominuoja neolimpiniame kieme
Europos japonai – taip kiokušin karatė pasaulyje kartais vadinami Lietuvos kovotojai.
Kokį svorį šioje sporto šakoje turi lietuviai, galima įsitikinti per kiekvieno tarptautinio čempionato atidarymą: vora paskui vedlį su trispalve paženklinta lentele visada būna kone ilgiausia.
Ir nesvarbu, ar žygiuoja jaunučių pirmenybėse dalyvaujantys 16-mečiai paaugliai, ar elitinės suaugusiųjų rinktinės atstovai.
Panašus vaizdas paprastai būna ir turnyrui pasibaigus – kuomet reikia išdalinti apdovanojimus.
Tiek masiškumu, tiek meistriškumu Lietuvos komandas lenkia vien karatė pradininkai iš Japonijos. O Senajame žemyne tik kelios ryškiausios žvaigždės sugeba atsilaikyti prieš konvejerį, kuriuo į tarptautinę areną be perstojo keliauja vis nauji ir nauji Lietuvos kovotojai.
Šeštadienį Sofijoje (Bulgarija) lietuvių laukia jau trečias Europos čempionatas per metus. Ir tik mažesnei daliai rinktinės atstovų ant tatamio teko lipti visus tris kartus – konkurencingų kovotojų šalyje yra tiek, kad ne visi gali kaskart įsisprausti į nacionalinę komandą.
Gegužę Tbilisyje (Gruzija) pirmenybėse, kurių dalyviai buvo suskirstyti į keturias vyrų ir tiek pat moterų svorio kategorijų, Europos čempionais tapo I. Mikštaitė ir V. Gudauskas.
Birželį Belgrade (Serbija) surengtas eksperimentinis turnyras, kuriame pirmąsyk išskirtos net 14 svorio kategorijų – auksu tuomet pasidabino I. Mikštaitė, Rita Pivoriūnaitė ir Antanas Klibavičius.
Sofijoje nugalėtojų taurių bus tik dvi – po vieną stipriausiam kovotojui ir kovotojai. Kas dvejus metus vykstančiame Europos čempionate be svorio kategorijų rungsis 11 lietuvių.
2014-aisiais Kaune šeimininkai pelnė penkis medalius iš aštuonių (bronza kiokušin karatė varžybose atitenka abiems pusfinaliuose kritusiems konkurentams), bet nė vieno auksinio.
Nukeliauti iki finalo ir jį laimėti Bulgarijos sostinėje bandys I. Mikštaitė, Gabija Gudeliauskaitė, Nora Vaznelytė, Diana Balsytė, Jonas Eimontas, Vytautas Cėpla, Kęstutis Radvila, Juras Sokolovas, Edgardas Sečinskis, Eventas Gužauskas ir A. Klibavičius.
Vyrams tai padaryti bus sunkiau, nes prieš juos stos vietos herojus Valerijus Dimitrovas – 35-erių bulgaras jau seniai yra tikras baubas jo įveikti nepajėgiantiems lietuviams.
Bet priekyje laukia dar sunkesnė užduotis, dėl kurios net įvyko mažas stebuklas. Painesnis už garsiųjų „Sostų karų“ scenarijų Lietuvos karatė pasaulis ėmė vienytis, kuomet pajuto istorinę galimybę.
Ispanų valdžia
Praėjusį rugpjūtį abejonių nebeliko – Tarptautinis olimpinis komitetas (IOC) formaliai patvirtino, kad karatė jungiasi prie olimpinių sporto šakų būrio.
Tiesa, tai dar negarantuoja nuolatinės vietos olimpinėje programoje – kaip ir banglenčių, riedlenčių, laipiojimo sportas, vyrų beisbolas bei moterų softbolas, karatė gali būti rami tik dėl 2020 metų Tokijo žaidynių.
Šias penkias sporto šakas pasirinko patys japonai, pasinaudoję nauja IOC žaidynių šeimininkams suteikta teise.
Tankiame skirtingų Okinavos saloje gimusio kovos meno atšakų medyje olimpinius žiedus sukrovė bekontaktė karatė, atstovaujama Pasaulinės karatė federacijos (WKF).
Skirtumas tarp pastarosios ir lietuviams daugiausiai medalių nešančios pilno kontakto karatė – kaip tarp futbolo ir regbio.
Jei kiokušin karatė taisyklės artimos realiai kovai (draudžiami tik smūgiai kumščiu į galvą), WKF varžybose dominuoja greitesni ir vikresni sportininkai, kuriems jėga nėra būtina.
Panašesnės į olimpines yra šotokan karatė taisyklės – pagal jas, grumiantis ranką ar koją taip pat privalu sulaikyti vos palietus varžovą. Skirtumas tas, kad teisėjai čia laukia vienintelio „tikro“ smūgio, o WKF kovos vyksta iki aštuonių taškų.
WKF – daugiausiai valstybių vienijanti ir masiškiausia iš tarptautinių karatė organizacijų. Bet IOC pasirinkimui ne mažesnę įtaką turėjo ir 1970-aisiais įsteigtos federacijos ryšiai. Madride įsikūrusi ir ispano Antonio Espinoso vadovaujama WKF artimus santykius su olimpiniu judėjimu užmezgė dar tuomet, kai pastarąjį vairavo kitas ispanas Juanas Antonio Samaranchas.
Turi susigrąžinti prarastus dešimtmečius
Žvelgiant iš lietuvių pozicijų, sprendimas olimpinius antpečius prisiūti WKF turėtų atrodyti košmariškai.
Spalio pabaigoje Lince (Austrija) vykusiame WKF pasaulio čempionate grūmėsi per tūkstantį sportininkų iš 118 valstybių, bet tarp jų nebuvo nė vieno lietuvio.
WKF pirmenybėse Lietuvos atstovai paskutinį kartą dalyvavo prieš du dešimtmečius.
Teisėjavimo skandalas, kuomet komandų kumitė varžybose pergalė abejotinu sprendimu buvo atimta iš lietuvių, ir kone dešimteriopai sunkesnė finansinė našta paskatino ieškoti kitų alternatyvų. O pastarųjų susiskaldžiusiame karatė gaublyje – apstu.
Lietuvos kiokušin karatė federacija (LKKF) priklauso Pasaulinei karatė organizacijai (WKO). Nors pastaroji valdoma iš Japonijos, WKO prezidiume yra lietuvis – Romas Vitkauskas.
Vienas karatė Lietuvoje pradininkų jaunystėje pats dalyvavo WKF varžybose.
Dabar R. Vitkauskas ieško bendraminčių, norinčių sugrąžinti Lietuvą po WKF, o kartu – olimpiniu skėčiu.
Prieš metus registruota Lietuvos karatė federacija (LKF), kuriai kol kas vadovauja pats R. Vitkauskas, skirta atkurti šalies narystę WKF.
Gruodžio pradžioje turėtų įvykti skirtingų stilių karatė klubų suvažiavimas, rinksiantis atkuriamos federacijos valdžios organus.
Dar šiemet ketinama surengti šalies jaunių ir jaunimo pirmenybes, kuriose bus varžomasi pagal olimpines taisykles, o kitais metais laukia pirmasis nacionalinis suaugusiųjų čempionatas.
„Visi Lietuvos karatė klubai turi teisę dalyvauti varžybose pagal olimpines taisykles. Pirmas uždavinys – nuo nulio suformuoti federacijos organus, išsirinkti trenerių, teisėjų, sportininkų komitetus. Paskui reikės sudaryti nacionalines rinktines. Pabandysime ir žiūrėsime, ką konkurencingo pasauliniu mastu per trejus metus galime paruošti“, – kalbėdamas su DELFI, olimpinio plano gaires nužymėjo R. Vitkauskas.
Nepataikė ant laimingos bangos
Be kiokušin karatė, naujos federacijos veikloje ruošiasi dalyvauti šotokan, JKA ir Mažeikiuose įsikūrusios Lietuvos karatė asociacijos atstovai – pastarieji geriausiai susipažinę su WKF taisyklėmis.
Tuo metu tradicinės karatė, vadovaujamos Giedriaus Dranevičiaus, ir fudokan, kurios prezidentas – Rytis Bublevičius, asociacijos pulti į olimpinių kelialapių medžioklę neskuba.
Nuomonės dėl karatė įtraukimo į olimpinių žaidynių programą nėra vienareikšmės: konservatyvusis flangas abejoja dėl tokio varžybų elemento sureikšminimo, labiau vertindamas filosofinį karatė foną – moralinės disciplinos saviugdą.
O olimpiniai entuziastai skaičiuoja galimybes prasimušti tarp 80 laimingųjų, 2020 metais atversiančių naują puslapį karatė istorijoje. Kumitė (kovos vienas prieš vieną) varžybose atletai kausis suskirstyti į tris vyrų ir tris moterų svorio kategorijas, kata (kovinės technikos demonstravimo) rungtyje dėl medalių rungsis dar po dešimt abiejų lyčių atstovų.
Apie permainas, kurias karatė pasauliui atnešė olimpinis pripažinimas, ir jų įtaką Lietuvai DELFI kalbėjosi su R. Vitkausku.
– Keliavote į Lincą stebėti WKF pasaulio čempionato, bet Lietuvos sportininkų ten nebuvo. Nusiųsti jų dar nebuvo galimybių? – DELFI paklausė karatė specialisto
– Ne. Vien norėti nuvažiuoti nepakanka – reikia turėti rinktinę, reikia į ją suburti stipriausius. Ne nukabinti „iš oro“, bet atrinkti tuos, kurie verčiausi tokios galimybės. Be to, reikia atkurti visateisę narystę WKF. Manau, artimiausiu metu viską susitvarkysime.
– Koks sprendimas priimtas dėl olimpinės atrankos formato?
– Jis dar bus paskelbtas, bet esmė paprasta: nuo kitų metų bus skaičiuojami reitingai, kuriems didžiausią įtaką turės 2018 metų pasaulio čempionatas. Iki galo dar viskas nėra aišku, bet reikės kuo geriau pasirodyti jame.
– Ar lietuviai turi realių vilčių iškovoti kelialapių?
– Palyginus su kitomis olimpinėje programoje esančiomis dvikovinio sporto šakomis, karatė atstovų skaičius žaidynėse bus pats mažiausias. Patekti tarp jų bus nelengva. Bet turime sportininkų, kurie yra unikalūs, kurie gali greitai prisitaikyti prie olimpinių taisyklių. Sakyti konkrečias pavardes dar anksti – tai būtų tik mano nuomonė, o ne objektyvūs faktai. Ne visus kitų karatė stilių kovotojus ir pats esu matęs. Po metų, kai regėsime realų vaizdą, kalbėti bus lengviau.
– Kodėl lietuviai daug metų nedalyvavo WKF turnyruose?
– Sunku pasakyti. Turbūt kitose federacijose sąlygos buvo palankesnės, nes dalyvauti WKF – brangu. Gal ir nepasitenkinimas dėl teisėjavimo turėjo įtakos.
– Kodėl būtent WKF tapo olimpiniu flagmanu karatė pasaulyje?
– Prieš maždaug 30 metų jie pirmieji užsibrėžė labai aiškų tikslą tapti olimpine sporto šaka. Turbūt buvo surinkti teisingi žmonės, teisinga vadyba. Labai svarbu tai, kad tie žmonės buvo iš Ispanijos – tuomečio IOC prezidento tautiečiai. Buvo klausimų dėl japonų – jie iš pradžių nenorėjo dalyvauti WKF veikloje. Bet dabar ši federacija turi savo pastangų rezultatą. O pilno kontakto karatė anksčiau nesidomėjo olimpinėmis žaidynėmis, tik per pastaruosius dešimt metų ėmė krutėti.
– Išeitų, kad japonišką sporto šaką į žaidynes Japonijoje atnešė ne japonai.
– Būtent. Iš kitos pusės, be japonų tai nebūtų pavykę. Prieš tai du kartus bandyta įterpti karatė į olimpinę programą – tiek 2008 metų Pekino, tiek 2012 metų Londono žaidynėms. Buvo organizuojamos didelės reklaminės kampanijos, bet nepavyko, viltys atrodė prarastos. Tuomet karatė prisiminė patys japonai. Tas penkias naujas sporto šakas rinko dvylika Tokijo žaidynių organizacinio komiteto atstovų – visi japonai. Jų vaidmuo buvo lemiamas.
– Kokia galimybė, kad olimpinė karatė Tokijuje pasirodys pirmą ir paskutinį kartą?
– Viskas priklausys nuo vaizdo Tokijuje. Kokie bus vertinimai, tokia bus ir olimpinės karatė ateitis. Gal ir gerai, kad dalyvaus labai mažai sportininkų – turnyras bus aukščiausio lygio.
– WKO, kurios prezidiumui priklausote ir jūs, liko olimpinio judėjimo nuošalėje?
– Žinoma, visi džiaugiasi ir palaiko olimpinę karatė. Bet, savo ruožtu, pati WKO toliau ieškos vietos pasaulyje pilno kontakto karatė. Juk, pavyzdžiui, greta olimpinio dziudo yra ir sambo imtynės. Tačiau reikia pripažinti, kad olimpinė banga WKF, lyginant su kitomis karatė atšakomis, nuplukdė labai toli.