Praėjusiais metais Europos žaidynių bronzą iškovojusios 21 metų tinklininkės išsiskyrė šią vasarą. Prieš tai joms nepavyko įveikti Rio de Žaneiro olimpinių žaidynių atrankos barjero. Dabar I. Dumbauskaitė dažniausiai žaidžia su 19-mete Irina Zobnina, o M. Povilaitytė – su 24 metų Karole Virbickaite.
Vieni tinklinio specialistai teigia, kad tai laikinas žaidėjų išsiskyrimas, joms reikia pabūti viena be kitos ir, gerai pailsėjus, vėl drauge kibti į darbą.
Kiti kaltina tinklininkių trenerį, Lietuvos tinklinio federacijos prezidentą, vieną M. Povilaitytės ir I. Dumbauskaitės dueto trenerių Marių Vasiliauską, kuris nesuvaldė situacijos.
Sportas.info apie geriausios Lietuvos paplūdimio tinklinio poros iširimą kalbėjosi su M. Vasiliausku.
– Ar nesijauti kaltas dėl konflikto su M. Povilaityte?
– Mano nuomone, tai ne konfliktas. Ant Monikos Povilaitytės neturiu ko pykti. Ji, manyčiau, savo koordinaciniais sugebėjimais yra gabiausia Lietuvos tinklininkė. Tačiau gabumų, siekiant aukščiausio moterų tinklinio lygio, neužtenka.
Dar prieš kelis mėnesius Monika su Ieva, švelniai sakant, nebuvo geriausios draugės, o dabar, kaip suprantu, lyg ir draugauja. Dar prieš kelis mėnesius Monikos Povilaitytės pastangos aikštelėje buvo dalinės. O štai nesenai Latvijoje vyko Rytų Europos (EEVZA) moterų čempionato etapas, kuriame Monika su Karole Virbickaite užėmė antrą vietą.
Pasak užsienio trenerių, stebėjusių varžybas, taip besistengiančios ir gerai žaidžiančios Monikos jie jau seniai nematė. Dabar savo tiesas sportininkė bando įrodyti aikštelėje ir tai džiugina.
– Kur buvo padaryta klaida, kad prasidėjo trintis?
– Į visus sportininkus, kuriuos treniruojame, žiūrime, kaip į potencialius olimpiečius. Kiekvienas žmogus turi savo charakterį ir požiūrį. Kai kada požiūrį reikia keisti, jei nori pasiekti reikiamą rezultatų. Tarkime, jei manai, kad viską moki, sunku išmokti kažką naujo. Mano nuomone, vyksta normalus darbas siekiant aukščiausių tikslų.
Kadangi Ievą Dumbauskaitę ir Moniką Povilaitytę treniruojame nuo 16 metų, investuojame savo jėgas ir lėšas, bet kokiu atveju linkime joms sėkmės ir pasiekimų sporte.
– Kokius žingsnius reikėtų žengti, kad tinklininkės toliau treniruotųsi ir žaistų kartu?
– Rugsėjo viduryje Gruzijoje vyks EEVZA finalinės varžybos. Ieva ir Monika gali pačios rinktis, ar nori varžybose dalyvauti kartu, ar su kitomis sportininkėmis. Abiejų kelionę – kartu ar atskirai – finansuos Lietuvos tinklinio federacija.
– Ar šiam konfliktui įtakos neturėjo nesėkmė siekiant kelialapių į Rio olimpines žaidynes?
– Olimpinėse žaidynės jauniausia moterų komanda buvo 24 metų amžiaus. Mūsų merginos dar jaunos. Vien tai, kad Lietuvos komandai pavyko iškopti į finalinį olimpinės atrankos etapą – jau garbė šaliai. Nusileista po lygios kovos Olandijos komandai, kuri vėliau laimėjo kelialapį į žaidynes. Tai buvo garbingas mūsų tinklininkių pasirodymas.
– Ieva Dumbauskaitė lyg ir norėtų toliau žaisti su Monika Povilaityte, tad gal reikėtų įsiklausyti į jų žodžius, visas ambicijas vyti šalin ir taikytis su Monika Povilaityte. Juk tiek laiko praleista kartu, pasiekta gražių pergalių ir staiga – skyrybos, bežlungančios visos sportininkių svajonės ...
– Šiomis dienomis klausiau Ievos, ar ji nori žaisti su Monika, ar su kita sportininke. Konkretaus atsakymo negavau. Tegu pačios nusprendžia, su kuo nori žaisti. Jei Ieva ir Monika norės žaisti kartu, tai ir žais.
– Monika Povilaitytė atsidūrė nepavydėtinoje situacijoje, neturi kur kreiptis pagalbos, nes viskas tavo rankose: esi Lietuvos tinklinio federacijos prezidentas ir šalies paplūdimio rinktinės treneris, turi įkūręs savo klubą. Ar ne per daug tau tų pareigų?
– Kitose Europos Sąjungos šalyse yra kitaip. Pavyzdžiui, Vokietijoje veika paplūdimio U-16 internatas, kuriame valstybės išlaikomi treniruojasi 300 gabiausių vaikų. Po poros metų 200 gabiausių keliasi į U -18 internatą, dar po dviejų metų 150 gabiausių – į U-20 internatą.
Lietuvoje pasiimame keletą vaikų, juos patys treniruojame, privatūs klubai ieško lėšų sportininkams išlaikyti, vėliau LTF, KKSD ir LTOK finansuoja sportininkų dalyvavimą varžybose. Todėl tenka atlikti daug pareigų. Nuo 2011-ųjų iki 2016-jų Ievos ir Monikos pasirengimui varžyboms išleista virš 300 tūkst. eurų privačių lėšų, virš 100 tūkst. eurų dalyvavimui varžybose skyrė valstybinės institucijos.
– Kaip galvoji, ar šis konfliktas su žaidėja nepakenks tavo reputacijai per rudenį įvyksiančią Lietuvos tinklinio federacijos ataskaitos ir rinkimų konferenciją, kur vėl būsi vienas pretendentų toliau vadovauti federacijai. O gal galvoji užleisti vietą kitam?
– Federacijos vadovo pareigas suprantu, kaip be naudos sau, visuomeniniais pagrindais, plėtoti mūsų sporto šaką. Pastaruosius penkerius savo gyvenimo metus norėjau ir paskyriau tinklinio sporto vystymui šalyje.
Esu patenkintas rezultatais. Dabar Lietuvoje vyksta Europos čempionatai, pasiekiame neblogų rezultatų tarptautinėse varžybose, statoma daug uždarų ir atvirų tinklinio aikštynų, daugėja sportuojančių žmonių.
Šioje srityje tapome normalia Europos Sąjungos šalimi. Bet kur noriu investuoti savo ateinančius 4-5 gyvenimo metus, dar labai galvosiu 2-3 mėnesius iki federacijos rinkimų.
