Nurimus varžybų aistroms, organizatoriai pakalbino rekordo siekusio T. Getu.
- Po pusės maratono bėgote rekordiniu greičiu. Kas nutiko antroje varžybų dalyje?
- Rekordiniu greičiu bėgau dar gerus 10 kilometrų, tačiau tada pajaučiau kirkšnies skausmus. Panašiai atsitiko ir paskutinį kartą, kai maratoną bėgau Graikijoje. Ten irgi bėgau pirmas, pradėjo skaudėti kirkšnį, tačiau iškentėjau paskutinius 5 kilometrus. Tiesa, finišavau tik antras. Šįkart skausmas buvo nepakeliamas.
- Kaip jaučiatės po tokios nesėkmės?
- Pirmiausia noriu atsiprašyti maratono žiūrovų, organizatorių, kitų bėgikų. Jie visi norėjo rekordo.
- Maratonus bėgote Italijoje, Graikijoje. Kokį įspūdį paliko didžiausia Lietuvos bėgimo šventė?
- Organizacija gera, miestas gražus, žmonės šypsosi. Šventė buvo graži. Kalbant apie trasą, kiek netikėta buvo bėgti besikeičiančia danga.
- Ar kitais metais grįšite įrodyti, kad ši nesėkmė – atsitiktinumas?
- Tikrai noriu į Vilnių atvykti ir kitais metais. Planuoju tai padaryti. Žinoma, grįžęs namo pirmiausia kreipsiuosi į medikus.
Iš trasos pasitraukus etiopui, didžiausioje Lietuvos bėgimo šventėje triumfavo kaunietis Remigijus Kančys. Jis 42,195 kilometro distanciją įveikė per 2 valandas 23 minutes ir 41 sekundę. Vilniaus maratono rekordas liko nepagerintas. 2007 metais rekordiniu greičiu šiose varžybose bėgo Kenijos bėgikas Richardas Rotichas, maratoną įveikęs per 2 valandas 21 minutę ir 15 sekundžių.
