Daugkartinis Lietuvos, Europos ir pasaulio vicečempionas kyokušin karatė meistras Donatas Imbras mielai dalyvauja įvairiuose susitikimuose, mielai pasakoja ir demonstruoja Rytų kovos menų veiksmus, aiškina, kodėl jis pasirinko kovotojo už tiesą ir mokytojo kelią.
Donatas Imbras
© "Panevėžio balsas"
Šešerius metus grojęs saksofonu teigia, kad muzikos instrumentas nedulkės kampe: „Ateis laikas, kai jį aš vėl paimsiu į rankas ir sugrosiu širdžiai mielą melodiją. Tačiau šiuo metu svarbu perprasti Rytų kovos menų paslaptis. Tam tikriausiai neužteks ir viso gyvenimo.

Teisybės kova nugali blogį, ir nejučia tampi tuo, kuo esi. Linkiu kiekvienam atrasti savo kelią. Manau, esu jį atradęs. Tai gyvenime svarbu“.

Kyokušin karatė meistras 2005 metų pasaulio vicečempionas (Japonija) Donatas Imbras šiuokart lankėsi Panevėžio kurčiųjų ir neprigirdinčiųjų pagrindinėje mokykloje. Šios mokyklos vaikams viešoji įstaiga „Kultūros artelė“ pristatė edukacinį projektą „Siekiu būti kaip jie...“

Apie kyokušin karatė istoriją, kilmę, sportininkų gyvenimo būdą ir jo išskirtinumą smalsiems moksleiviams pasakojo ir skambant japonų būgnų garsams parodė kvapą gniaužiančią programą. D.Imbras ne tik demonstravo Rytų kovos menų unikalius veiksmus, bet ir pasakojo apie vertybes, ištvermę, valią, apie būtinybę ugdyti dvasines bei fizines galias. Jis įsitikinęs, kad atrado kasdieniniame gyvenime sporto ir muzikos sąsajas.

Gyvenimo būdas

- Donatai, ką jums reiškia kyokušin karatė ir kaip atradote šią sporto šaką?

- Tai gyvenimo būdas. Tą kelią pasirinkau gyvendamas Naujojoje Akmenėje. Išbandžiau ne vieną sporto šaką: ir krepšinį, ir tinklinį, ir lengvąją atletiką, ir kitas. 1990 metais į rankas pateko uždrausta tuomet literatūra apie Rytų šalių kovas. Užsikabinau, o po ilgų, nuoseklių, kasdienių treniruočių, padedant puikiam treneriui Vladimirui Silvaško, tapau tuo, kuo esu dabar.

Tobulėjimui ribų nėra. Nesvarbu, kad turiu juodąjį diržą, mokytis reikia ir toliau. Pagal Rytų šalių filosofiją, reikia 90 metų, jog suvoktum gyvenimo kelio esmę, ir dar prireiks 90 metų, kad perduotum sukauptas žinias kitiems. Tai būtina. Tai, ką pats atradau ir supratau, - pareiga perduoti kitiems. Džiaugiuosi galėdamas įgytas žinias ir patirtį perduoti jaunimui, kuris lanko karatė mokyklos „Budora“ užsiėmimus.

Sugros dar savo melodiją

- Teko girdėti, kad, be visų sporto šakų, kuriomis domėjotės, dar šešerius metus grojote saksofonu. Turite laiko pagroti tuo muzikos instrumentu?

- Saksofonu mokiausi groti nuo 10 iki 16 metų. Ir dabar galėčiau pagroti, tačiau neturiu laiko. Sakoma - niekada nesakyk niekada. Instrumentą turiu. Tikriausiai ateis laikas, kada jį paimsiu ir sugrosiu širdžiai mielą kūrinį. Beje, po treniruočių ir varžybų namuose mėgstu pasiklausyti ramios ir lyriškos muzikos. Tai ramina ir padeda atsipalaiduoti.

Finalo kovoje pralaimėjo japonui

- Jūsų sportinius laimėjimus suskaičiuoti sudėtinga. Kokie iš jų patys svariausi ir svarbūs jums?

- Tie sportiniai laimėjimai pasiekti dėl nuoseklių, kasdieninių treniruočių. Buvo ir tokių momentų, kad nesidžiaugiau varžybomis. Juolab ne iš visų jų namo grįždavau apdovanotas medaliais. Pamenu pradžią, kai teko slėpti ir meluoti mamai, kad kyokušin karatė treniruočių nelankau. Bet ilgai slapstytis negalėjau, nes reikėjo dalyvauti įvairiuose čempionatuose. Teko prisipažinti, kad saksofonu nebegroju, kad mane užvaldė Rytų kovų menai. Tik tėtis žinojo ir mane užtarė.

Penkiskart tapau Lietuvos čempionu, 2003 ir 2005 metais - Europos čempionu. Labai svarbus pasiektas laimėjimas - vicečempiono titulas 2005 metais pasaulio kyokušin karatė čempionate Osakoje (Japonija). Tik finale lemiamoje kovoje pralaimėjau galingiausiam japonų kovotojui Takayuki Tsukagoshi. Beje, sostinėje balandžio 20-21 dienomis vyks Europos kyokušin karatė čempionatas. Ketinu jame dalyvauti.

Tapau išmintingesnis

- Kaip pakeitė gyvenimą kyokušin karatė sportas?

- Esu dėkingas treneriui V.Silvaško. Tai jis man padėjo tobulėti ir eiti pasirinktu keliu. Kyokušin karatė tai ne tik sporto šaka, bet ir meditacija, filosofija, dvasinio kelio atradimas. Rytų kovos menai pakeitė mano charakterį, gyvenimo būdą. Supratau, kad dvasinio tobulėjimo kelias nėra trumpas. Supratau, jei pradėjau keliauti pasirinktu keliu, teks įveikti ne vieną sunkumą, keisti charakterį. Kelias ilgas, bet jis - patikimas ir man suprantamas.

Sužavėjo vaikai

- Kodėl sutikote dalyvauti projekte „Siekiu būti kaip jie...“ ir kokį įspūdį padarė programos pristatymas vaikams su klausos negalia?

- Patiko projekto idėja. Ji man artima. Be to, jaučiu malonumą bendrauti su jaunimu, o jei dar po to atsiras pasekėjų ir dvasingų kovotojų, nuo to visiems tik geriau. Susitikimas su klausos negalią turinčiais vaikais buvo malonus.

Vos įžengęs į mokyklą pastebėjau smalsius, valiūkiškus, tylius vaikų žvilgsnius ir mandagų pasisveikinimą gestų kalba. Pats programos parodymas vyko natūraliai, be jokių išskirtinumų. Į realybę sugrįžau tik programos pabaigoje, kai vaikai gestais uždavinėjo klausimus, o vertėja vertė.

- Ar pavyktų negalią turintiems vaikams užsiiminėti kyokušin karatė?

- Tokių nesu sutikęs, bet jei atsirastų norinčiųjų, mielai treniruočiau juos. Beje, nenorėčiau sureikšminti negalios fakto, nes tai tik fizinis trūkumas. Juk svarbiausia - dvasia.

Pasaulyje yra aibė pavyzdžių, kurie neigia susiformavusius stereotipus - žmonės puikiai integruojasi į visuomenę savo valios ir dvasios, tikėjimo pastangomis. Vienas puikiausių pasaulinių pavyzdžių, kai kojos netekęs Azijos karatė meistras dirba, mokytojauja ir gyvena normaliu ritmu.

Lengvo kelio nenori

- Esate puikus šios sporto šakos meistras. Yra toks posakis: įžeidė ir nespėjo atsiprašyti. Ar buvo tokių atsitikimų gatvėje, kad kas nors nespėtų atsiprašyti?

- Sporto salėje treniruočių metu atiduoti visas jėgas. Nors ekstremalių situacijų ir buvo, tačiau visada prisimenu Rytų kovos menų filosofiją ir gatvėje stengiuosi išvengti nesmagių situacijų. Visada prisimenu frazę: duok kvailiui kelią.

- Jūsų gyvenimo įsitikinimai, pažiūros?

- Sužavėtas šaolinių vienuoliais. Tai - išminties ir meditacinio ramumo kupini vienuoliai. Siekdami stiprinti ne tik sielą, bet ir kūną, šaoliniai išrado universalų kovos meną - Kung Fu („Kung fu“ reiškia jėgos ir ištvermės meistras, - autorės pastaba). Apskritai Šaolinio vienuolynas yra laikomas Rytų kovos menų lopšiu. Man patinka jų posakis, kad visų žmonių kraujas raudonas, o ašaros sūrios. Ir dar. Jei tektų vienu sakiniu apibūdinti savo gyvenimą, sakyčiau: „Lengvas kelias - ne mano kelias“.

Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Top naujienos

Perspėja: šių specialistų Lietuvoje jau ieškoma masiškai (339)

Nors valdžios atstovai vis kartoja, kad mokytojų skaičius Lietuvoje turi mažėti, situaciją darbo...

Naujoji Mokesčių inspekcijos vadovė žada išieškoti daugiau mokesčių (222)

„Šuniui uodegą geriau iš karto nukirsti, negu kapoti kelis kartus“, – apie būsimas...

Tragiška avarija Trakų rajone: susidūrė trys automobiliai, žuvo žmogus papildyta 7.41 (43)

Ketvirtadienį 06.41 valandą ryte Bendrajame pagalbos centre skubios pagalbos telefono numeriu 112...

Apklausa: gyventojai abejoja dėl koalicijos ateities (54)

Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos koalicija su socialdemokratais Lietuvos...

Kas apsaugos mūsų darbo vietas? (16)

JAV ir Europos politikos lyderiai nerimauja dėl kokybiškų darbo vietų likimo. Ta proga jiems...

Ateities perspektyvos: protingėjantys automobiliai ir kvailėjantys vairuotojai (17)

Jeigu jūsų automobilis geba kritinėje situacijoje sustoti ir mato aplinką geriau, nei jūs pats,...

J. Arlauskaitė – Jazzu rengiasi išleisti poezijos knygą (22)

Besirengdama savo ir Leono Somovo koncertams Kaune ir Vilniuje DELFI TV konferencijoje...

Po rekonstrukcijos atidaromas Vilniaus oro uostas (13)

Ketvirtadienį Vilniaus oro uostas atnaujina savo veiklą po 35 dienas trukusios kilimo ir tūpimo...

„Real“ futbolininkai antrą kartą pranoko „Barceloną“ ir iškovojo Supertaurę (4)

Ispanijos Supertaurės atsakomose rungtynėse Madrido „Santiago Bernabeu“ stadione vietos klubas...

Pakistanietis turi ką papasakoti apie gyvenimą Lietuvoje (19)

Į Lietuvą pakistanietis elektronikos inžinierius Muhammadas Rohanas atvyko patartas dėdės ir...