Rumunijoje vykusiose Europos taurės varžybose kaunietis Darius Labanauskas asmeninėje rungtyje iškovojo sidabro medalį. Iki tol nė vienas iš Lietuvos smiginio žaidėjų tokio rango varžybose prie medalio dar nebuvo priartėjęs. Tad atvertęs naują Lietuvos smiginio istorijos puslapį Darius įteikė puikią dovaną ir sau pačiam – būtent šiemet sukanka dešimt metų, kai jis ėmė laidyti strėlytes į taikinį.
Dešimtmečio proga kaunietis rado laiko peržvelgti nueitą kelią ir suskaičiavo visus savo laimikius – 85 medaliai, iš kurių aukščiausios prabos sudaro jau didžiąją dalį, ir apie 180 taurių.
Lietuvos, Latvijos ir Skandinavijos šalių smiginio žaidėjų reitinguose karaliaujantis kaunietis gerai prisimena savo pirmąjį medalį – bronzą, iškovotą Šiauliuose vykusiose varžybose. Po kurio laiko tame pačiame mieste jis pasidabino ir pirmuoju savo aukščiausios prabos apdovanojimu.
„Ta pergalė įsimintina dėl to, kad pirmąkart įveikiau legendinį Arūną Čiplį – iki tol jam pralaimėjau net 12 kartų, aštuoniskart iš jų – finale“, – auksinio medalio kainą mena D. Labanauskas. A. Čiplys – vienas pagrindinių Dariaus varžovų Lietuvoje, susižėręs šešis Lietuvos čempiono vardus. Tačiau jau trejus metus iš eilės geriausio Lietuvos žaidėjo sosto D. Labanauskas neužleidžia niekam.
Be abejo, tarp brangiausių apdovanojimų – ir Europos taurės sidabras. Ant krūtinės Rumunijoje suspindęs medalis ir pačiam D. Labanauskui buvo netikėtas. Europos taurės turnyre jis dalyvavo vos antrąkart. Sidabro medalį asmeninėje rungtyje iškovojęs kaunietis prieš dvejus metus tokios pat prabos apdovanojimu džiaugėsi kartu su A. Čipliu – tąkart lietuviai antri buvo dalyvaudami porinėje rungtyje.
„Porinė rungtis kitokia – ten ne viskas nuo tavęs priklauso. Pusė per pusę. Žvelgdamas prieš šias varžybas į ištrauktus burtus, tikrai nesitikėjau taip toli nueiti. Buvo stiprių varžovų pakeliui, be to, neturiu patirties žaisti vadinamuosiuose televiziniuose turnyruose (tokiuose, kuriuos transliuoja televizija – aut. past.), tad, maniau, kad bus sudėtinga“, – įspūdžiais iš šių metų Europos taurės turnyro dalijasi D. Labanauskas. Tačiau varžovai krito vienas po kito, o pilkasis kardinolas iš Lietuvos nužygiavo iki pat finalo. Jame po gana lygios kovos lietuvis pripažino airio Davido Concannono pranašumą.
Antras bandymas užsienyje
Smiginį prieš dešimt metų D. Labanauskas pradėjo žaisti su draugu kaip mėgėjas. Vėliau nusipirko elektroninį taikinį. „O kartą, kaip tik per draugo gimtadienį, pamačiau skelbimą, kad Kaune vyksta tokių elektroninių taikinių turnyras. Nuvykome pabandyti, taip ir užsikabinau“, – D. Labanauskas prisimena, kaip pradėjo treniruotis Kauno „Trajektorijos“ klube, į kurį žaidėjai rinkdavosi kartą per mėnesį. „Ne daug nuo to laiko esu varžybų Lietuvoje praleidęs“, – prisimena.
Jau dveji metai, kai kaunietis pakeitė klubą, – dabar jis Klaipėdos smiginio klubo narys. Šiemet D. Labanauskas pradėjo dalyvauti ir užsienyje rengiamuose turnyruose, rinkdamas reitingo taškus ir bandydamas atverti duris į profesionalų sportą. „Pamėginau smiginį žaisti užsienio turnyruose ir prieš aštuonerius metus, tačiau tada pralaimėjau jau pirmame rate ir nuo to karto nebevažiavau – važiuoji toliausiai, 20 min. pažaidi ir išvažiuoji atgal...“ – sako sportininkas.
Ir tai jam neblogai sekėsi, nes po aštuonerių metų pertraukos vėl pabandęs dalyvauti užsienio turnyruose skaičiavo ne pralaimėjimus, o pergales: „Šiemet pirmą kartą užsienio turnyre buvau vienas iš prizininkų – Brėmene iš 600 dalyvių laimėjau trečiąją vietą. Suomijoje buvau antras, taip pat ir Estijoje.“
Pergales jis skynė ir su įvairiais porininkais, dalyvaudamas porinėje rungtyje, – Čekijoje vykusiame turnyre tapo čempionu, Austrijoje ir Belgijoje buvo antras, Šveicarijoje ir Lenkijoje – trečias.
„Užsienyje stiprių varžovų daug. Skirtumas tarp geriausių ir gerų žaidėjų nėra didelis. Ir kartais žaidžiant užsienyje jau antrame ar trečiame rate, o kartais ir pirmame reikia žaisti taip, kaip Lietuvoje finale“, – sakė žaidėjas.
Dalyvaus prestižiniame turnyre
Šiandien kaunietis pasauliniame reitinge iš 3 000 kvalifikuotų žaidėjų užima 5-ąją vietą, o prestižiniame Britų smiginio organizacijos (BDO) reitinge – 19-ąją. „BDO reitingas yra svarbesnis – pagal jį atrenkami žaidėjai į komercinius turnyrus. Svarbiausia laikytis BDO reitingo 16-uke, bet tai gana sunku, nes yra daug gerų žaidėjų“, – smiginio subtilybes dėsto kaunietis.
Kitų metų sausio pirmomis dienomis prestižinio turnyro Leiksaide duris pravers ir D. Labanauskas. Jis pagal praėjusio sezono reitingą (reitingavimas baigiasi spalio mėnesį) gavo kvietimą į šį turnyrą.
„Burtai jau ištraukti. Jeigu iškrisiu po pirmo rato, vien už tai, kad žaidžiau jame, gausiu per 3000 svarų. Pirmą vietą laimėjusiajam atiteks 100 tūkst. svarų prizas“, – pasakoja D. Labanauskas.
Žaidžiant smiginį, uždirbti galima. D. Labanauskas duoną valgyti norėtų taip pat iš šio žaidimo. „Geri, profesionalūs žaidėjai per metus uždirba ir po milijoną svarų, – pasakoja kaunietis. Jis ekonominės krizės metu netekęs darbo dabar visą savo dėmesį sutelkė į smiginį. – Pabandžiau užsiimti tuo, kas patinka. Būna gyvenime pokyčių – jeigu pats nepakeiti, pakeičia aplinka.“
Visiems prieinamas sportas
Nors smiginio profesionalai žarsto didelius pinigus, bet pats smiginis – pigus sportas, prieinamas kiekvienam. Varžybose kiekvienas žaidžia su savo strėlytėmis, o jos kainuoja nuo 80 iki 130 litų. Strėlių yra įvairių formų ir svorių. Įsigyti taikiniui reikės dar apie 150–200 litų.
Pasak jo, smiginis įdomus, nes čia viską reikia atlikti pačiam: „Nei tu draugą apkaltinsi, nei varžovą – nei tave pastūmė, nei laikė, laukti, kad laikas pasibaigtų, kaip žaisdamas krepšinį, taip pat negali – turi ateiti ir padaryti savo darbą.“
Pats sau treneris
Smiginio treniruotėms specialių patalpų nereikia. „Žaidžiant 80 proc. sėkmės lemia galva – ramus ar neramus esi, ar netrukdo pašalinės mintys. O visa kita – technika, metimas. Su galva man lyg ir viskas gerai, o techniką reikia tobulinti“, – kalba patyręs žaidėjas.
D. Labanauskas treniruojasi namie, kartą per savaitę nueina į klubą. Treniruotėms skiria maždaug po 4 val. per dieną. Bet daugiausia, pasak jo, patirties pasisemti galima per varžybas. „Yra kompiuterinė programa, „Youtube“ medžiagos galima rasti. Kai pradėjau žaisti, žiūrėjau, kaip žaidžia geriausi žaidėjai – A. Čiplys, Jaroslavas Svirskas. Žiūri, klausi, bandai. Rimti žaidėjai turi ir savo vadybininkus, ir psichologus, ir specifinių treniruočių, kad stiprintų ranką.
Varžybos trunka 9–10 val.: žaidi 20 min., tada – laukimas, stovėjimas, vaikščiojimas. Kažkas suskaičiavo, kad žmogus per varžybas nueina apie 8 km, tad fizinis pasirengimas reikalingas. Juolab kad smiginio žaidėjo stovėsena nėra taisyklinga – svoris permetamas ant vienos kojos, pasvyrama į priekį ir reikia ant tos vienos kojos išlaikyti pusiausvyrą, o ranka siūbuoti. Sujudėsi kelis milimetrus, o ties taikiniu jau bus centimetras...“ – pasakoja D. Labanauskas.
Tačiau jis pats tokio profesionalumo lygio, kad rengtųsi varžyboms ir fiziškai, dar nepasiekė: „Tobulinu techniką. Nežinau, ar teisingu keliu einu. Rezultatai rodo, kad gal teisingu, bet man kaskart, kai paimu strėlę į rankas, atrodo, kad vis kitaip metu. Lietuvoje nėra tokių specialistų, kurie galėtų pasakyti – gerai dirbi ar ne. Pas mus tai – pionieriška sporto šaka.“
Prisijunk prie tūkstančių sporto mėgėjų bendruomenės – tapk DELFI Sporto draugu „Facebook“, sužinok šviežiausias naujienas iš sporto arenų, dalinkis įžvalgomis ir komentarais!
