– Ar turi mėgstamiausią vartininką ar idealą?
– Nėra taip, kad būtų tik vienas. Tačiau man įdomu stebėti tokius aukšto lygio vartininkus, iš kurių gali pasimokyti. Galėčiau išskirti Manuelį Neuerį ir Davidą De Geą.
– Kas tave paskatino žaisti futbolą ir būtent tapti futbolininku?
– Istorija labai paprasta: surinko vaikų grupę, visus išrikiavo prie linijos. Kadangi buvau aukščiausias, gavau galimybę išbandyti jėgas vartuose. Bėgant laukui tuose vartuose ir likau.
– Kurios LFF stadiono pusės vartuose labiau patinka stovėti: prie „Pietų IV“ ar priešingoje?
– Prie „Pietų IV“. Ten ir apšilimą atliekame, ir fanai ten būna susirinkę. Tai nėra joks prietaras, tačiau ten visada geriau žaisti.
– Ar kai buvai vaikas tavo svajonių pozicija buvo vartininkas, ar kaip visų – puolėjas?
– Kai buvau vaikas, nebuvo jokio skirtumo, kokioje pozicijoje rungtyniauti. Svarbiausia buvo žaisti. Pasiimi kamuolį ir lakstai visur paskui jį, o po treniruotės eini dar ir į lauką su juo pažaisti. Jėgų viskam užtekdavo. Prioriteto, ar būti puolime, ar vartuose, nebūdavo. Svarbiausia būdavo pažaisti su kamuoliu ir pabūti su draugais.
– Kurios rungtynės labiausiai įsiminė karjeroje?
– Labiausiai įsimenančios rungtynės būna Europos turnyruose „Žalgirio“ gretose. Labiau įsimena tie mačai, kurių metu susirenka daug žiūrovų, kaip, pavyzdžiui, Malmėje (Švedija). Taip pat žavesio prideda didelis varžovų bei jų sirgalių spaudimas, kaip kad buvo Poznanėje (Lenkija). Tokios rungtynės labai skiriasi nuo A lygos, ypač patiriamomis emocijomis, todėl jos palieka didžiausią įspūdį.
– Ar buvo sunku Vilniuje atsikratyti suvalkietiško akcento?
– Net nežinau, ar ir dabar esu jo atsikratęs. Bendraudamas su kitais jo visai nejaučiu. Nežinau, ar jį jaučia kiti, tačiau nė vienas komandos draugas nėra apie tai užsiminęs. Mūsų komandoje žaidėjai yra tolerantiški, jie nepila druskos ant žaizdos. Manau, kad akcento šiek tiek atsikračiau, tačiau ne iki galo.
– Ar rungtynių metu buvo kada nors prispaudę gamtiniai reikalai?
– Ne, rungtynių metu dar kol kas tokio incidento nėra buvę. Nelabai įsivaizduoju, kur LFF stadione reikėtų bėgti ir slėptis. Prieš rungtynes visada atsikratome visų nemalonumų, todėl rungtynių metu gamtiniai reikalai neprispaudžia.
– Ar vis dar gali įdėti kamuolį į krepšį?
– Labai seniai tai bandžiau padaryti. Lanką dar tikrai pasiekčiau, bet ar įdėčiau – čia jau suktas klausimas. Reikės kažkada pabandyti.
– Ar turi kokį nors ritualą prieš užsimaudamas pirštines?
– Konkrečių ritualų neturiu. Stengiuosi neprisigalvoti tokių dalykų, viską darau paprastai. Užsidedu jas ir einu žaisti. Svarbiausia, kad jos būtų tvarkingos ir išskalbtos, gal netgi šiek tiek drėgnos.
– Ar kyla prieš rungtynes noras suvalgyti kebabą?
– Prieš rungtynes – tikrai ne. Mes „Žalgiryje“ netgi prieš mačus renkamės ir visi kartu pietaujame, o maistas būna patiekiamas toks, koks ir turi būti sportininkams. Nebūna net tokių minčių valgyti kebabą ir po to važiuoti į rungtynes. Suvalgius tokio maisto būtų labai sunku judėti, todėl toks požiūris man nėra priimtinas. Niekada nevažiuoju rungtyniauti su kebabu rankoje.
– Kada pradėjai auginti barzdą?
– Kai dar mokyklos laikais pradėjo augti pirmoji barzda, tai taip ir užaugo ji man.
– Ką darai, kai komanda puikiai žaidžia tiek puolime, tiek gynyboje, o varžovai niekaip negali priartėti prie tavo ginamų vartų?
– Stengiuosi nesimaišyti komandos draugams. O jeigu nejuokaujant, tai koncentraciją reikia išlaikyti visų rungtynių metu. Nesvarbu, koks būtų varžovas ar mačo eiga. Kartais būna tokių rungtynių, kai priešininkai neatlieka nė vieno smūgio į vartus, tačiau turi laukti ir tikėtis blogiausio. Gali 89 minutes nebūti jokių pavojingų progų, o galimybę pasižymėti varžovai gali susikurti tik paskutinę žaidimo minutę. Vartininkas turi būti tam pasiruošęs.
– Ar kada nors teko sušalti ginant vartus?
– Yra buvę tokių kartų, kai pradėdavo šalti kūno galūnės. Žinoma, čia jau didžiausią įtaką turi oro sąlygos.
– Ar kada nors esi mąstęs mesti futbolą?
– Nebent vaikystėje. Jaunystėje visokių kaprizų pasitaiko. Tačiau dabar tokių minčių nėra ir net neįsivaizduoju savęs kitoje srityje nei futbolas.
– Kaip manai, kiek tau trūksta įgūdžių, kad būtum juos išlavinęs šimtu procentų?
– Esu tokio amžiaus, kad, kaip vartininkas, net nesu savo pike. Tikrai nemanau, kad esu šimtu procentų pasiekęs savo galimybių, o tobulėti visada yra kur. Net neabejoju, kad saviugdai ribų nėra.
– Prieš kokį pasaulio žaidėją norėtum išbandyti jėgas atremiant 11 metrų baudinį?
– Čia jau dviračio neišrasiu. Norėčiau jėgas išbandyti prieš geriausius futbolininkus, tokius kaip Cristiano Ronaldo ar Lionelis Messi. Būtų įdomu, ar pavyktų juos sulaikyti.
– Kartais būna tokių akimirkų, kai gynėjai vartininką palieka vieną „sušaudymui“. Ką sakai jiems po grubių klaidų? Ir ar bent kartą suklydęs gynėjas už išsaugotus sausus vartus yra po rungtynių tave pavaišinęs?
– Visada užtenka paprasto padėkojimo. Visi siekiame vieno ir to pačio tikslo, o klaidų išvengti beveik neįmanoma. Visiems visko pasitaiko. Nerėkiu ir nestaugiu, nesu iš tokių vartininkų tipo. Mano charakteris yra visai kitoks, nėra taip, kad bėgiočiau prie kiekvieno suklydusio ir norėčiau nutraukti galvą.
– Ar esi sapnavęs tokio siužeto sapną: vyksta Čempionų lygos finalas Vilniuje, Nacionaliniame stadione, kuris yra sausakimšas ir mačą stebi bent 50 tūkstančių žiūrovų. Tiksi paskutinė pridėto laiko minutė, o „Žalgiriui“ pirmaujant rezultatu 1:0 teisėjas skiria 11 metrų baudinį?
– Pas mane net sapnuose tokių vaizdų nebūna. Lietuvoje, Nacionaliniame stadione, Čempionų lygos finalas... Tai yra įdomi idėja, tačiau labai neįtikima. O apie patį sapno siužetą – net nežinau, kas tada įvyktų, čia jau nebeturiu jokių variantų atsakymui.