Fiodoro Černycho įmuštas įvartis ne tik leido 4 minutes pagalvoti apie galimą pergalę, bet netgi Lietuvos futbolo federacijos (LFF) prezidentą Julių Kvedarą padarė kažkokiu malonesniu, priimtinesniu tautai. Didžioji kritikos lavina nusilpo net rinktinei neiškovojus nė taško. Ir visas revoliucinis patosas subliuško.
Ir nors po rungtynių rinktinės vyriausiais treneris Igoris Pankratjevas kalbėjo užuominomis nežinantis, kas bus rytoj, tas rytojus išaušo taikus ir saulėtas. Bent jau pirmadienį atleisti trenerio iš pareigų niekas nesikėsino.
O žadėtos didelės protesto prieš LFF akcijos per rungtynes apsiribojo trim epizodais.
Rytų tribūnoje iškeltu juodu audeklu su jau iš anksto visuose interneto portaluose skelbtu užrašu: „Juliau, padovanok Lietuvai pergalę, išeik“, taip pat neilgai demonstruotu audeklu su užrašu „LFF-Mafija“ ir žvakučių uždegimu prie stadiono vartų, vedančių į LFF pastatą. Tai turėjo reikšti mirusį Lietuvos futbolą. Idėja atėjusi iš krepšinio. Kažkada seniai, kai Latvijos krepšinio rinktinė nugalėjo lietuvius, jos fanai taip originaliai pašiepė Lietuvą, teigdami, kad mūsų krepšinis miręs. Lietuviai po to ėmė tą žvakučių idėją naudoti visur. Ir tai tapo ganėtinai banalu.
Kiek į „revoliucijas“ įsitraukė aktyviausias rinktinės fanų sektorius, niekam iki šiol neaišku. Per mačą jie tiesiog iškėlė dvikočius su kelių pastaruoju metu į rinktinę nekviečiamų žaidėjų marškinėliais ir padainavo: „Ar pamiršot juos?“
Tiesa, prieš dieną keliolika jaunų ultrų apsilankė rinktinės treniruotėje. Tą galima buvo traktuoti kaip nori. Su LFF susijusi žiniasklaida pabrėžė, kad aistruoliai atėjo įkvėpti rinktinės, kiti leidiniai – kad tai buvo protestas ir ultimatumas.
Tačiau, kad ir kokios lokalios aistros bevirtų, Lietuvos rinktinė pralaimėjo vienas kertinių atrankos rungtynių ir stipriai susikomplikavo galimybes užimti bent trečią vietą atrankos grupėje. Tą vietą, kuri leidžia toliau tęsti kovą dėl teisės žaisti finalo etape. Būtent.
Nepaisant visų didelių pralaimėjimų, iki mačo su šveicarais ji turėjo tam visai neblogus šansus. Net nežiūrint į tai, kad LFF komandai panašių tikslų nekėlė. Kaip ir jokių kitų. Ir to, kad rinktinės strategas iš turnyro lentelės sugeba išskaičiuoti tik tai, kad Lietuva yra aukščiau už Estiją.
Beje, po sekmadienio ji jau ne aukščiau. Estai savo rungtynes laimėjo ir lietuvius aplenkė vienu tašku.
Bet mes vis vien turime daugiau galimybių pasiekti savo (I. Pankratjevo?) ambiciją – užimti aukštesnę vietą už juos, negu estai įgyvendinti savo tikslus – patekti į Europos čempionato finalo etapą.
Dar daugiau – ir po pralaimėjimo Lietuvos rinktinė turi ne mažiau nei estai šansų patekti į finalo etapą. Tik ambicijų mums (ir federacijai, ir treneriams, ir žaidėjams, ir netgi fanams) trūksta dar net labiau nei tų kelių futbolininkų, kuriuos minėjo aistringiausiųjų fanų tribūna.
Gal futbolininkai galėtų jų pasiskolinti iš rankininkų? Rankininkų viltys patekti į Europos čempionato finalo etapą sekmadienį mirė Baltarusijoje, kur jie nusileido taip pat potencialiai stipresnei vietos rinktinei (24:31), kuriai buvo pralaimėjusi ir namuose (28:30).
Bet rankininkai siekė sunkiai įmanomo – nugalėti baltarusius Minske bent dviem įvarčiais, savo tikslų ir ambicijų neslėpdami.
