Dar likus kelioms dienoms iki tradicinio paplūdimio futbolo „Švyturio“ taurės turnyro jo organizatoriai žinojo, kad jame dalyvaus rekordinis komandų skaičius. Tačiau net ir viską suplanavę, jie negalėjo atsakyti dar dviejų ekipų norui išbėgti į aikštelę. Tad, dėl taurės iš viso kovojo 17 komandų. Kartu su šeimininkais kamuolį ant smėlio spardė Vilniaus, Kauno, Kupiškio, Kretingos ir Palangos atstovai.
Sportinės aistros uostamiesčio neįgaliųjų paplūdimyje, už kelių metrų nuo jūros, įrengtose dvejose aikštėse virė visą dieną. Oro sąlygos tądien buvo ypač „pajūriškos“. Nuo ryto švietusią saulę, po pietų pakeitė su pertraukomis lijęs lietus. Bet tai neišgąsdino susirinkusių sirgalių bei žiūrovų, kurie išvydo rungtyniaujančius ne tik paprastus futbolo mėgėjus, bet ir dar ne taip senai žinomus šalies futbolininkus, tarp kurių buvo ir net gynusių įvairių Lietuvos rinktinių garbę.
Įveikę pogrupių bei atkrintamųjų rungtynių barjerus, į turnyro finalą pateko Klaipėdos „DFDS Seaways“ ir Palangos „Irenita“. Per pagrindinį rungtynių laiką pasižymėti nepavyko nė vienai komandai, tad nugalėtojas sprendėsi mušant baudinius. Mariaus Valskio smūgį klaipėdiečių vartininkas Liudvikas Valius atlaikė. Iš karto po to sekęs taiklus „DFDS Seaways“ žaidėjo Lauryno Norkaus smūgis nulėmė, kad „Švyturio“ taurė atiteko uostamiesčio ekipai.
Trečią vietą užėmė Kupiškio „Narjanta“, aplenkusi ketvirtoje vietoje likusią, net tris kartus šiame turnyre (2011-2013 metais) triumfavusią Klaipėdos „Titaniko“ komandą.
Geriausiu turnyro vartininku pripažintas L. Valius, žaidėju – L. Norkus (abu iš „DFDS Seaways“), gynėju – Tadas Gudauskas („Irenita“).
Kitais metais šis turnyras greičiausiai peržengs Lietuvos ribas ir taps tarptautiniu. Pasak jo organizatoriaus klaipėdiečio Nerijaus Genupskio, jau ir prieš pastarąjį sulaukta realaus kelių komandų iš užsienio susidomėjimo, tačiau joms pritrūko laiko organizuoti kelionę į Klaipėdą.
„Pirmaisiais metais turnyre dalyvavo vos keturios komandos. Po to kiekvieną vasarą jų ėmė daugėti ir dabar jau sulaukėme net 17 ekipų. Apskritai šis turnyras yra ne tik futbolo ir futbolininkų šventė, bet ir šventė šeimoms. Komandų atstovai atvyksta su gausiomis savo šeimomis, vaikai vaišinami ledais, suaugusieji – žuvimi. Tai aktyvus ir turiningas laisvalaikis. Jeigu nėra šventės, nereikia jos laukti, reikia ją sukurti. Jeigu nėra futbolo, reikia patiems jį žaisti. Manau, kad penktojo turnyro metu mums visiems pavyko surengti mažytį jubiliejų. Ir labai ačiū visiems turnyro rėmėjams bei pagalbininkams“, – „Sporto gyvenimui“ sakė N. Genupskis.
Šiam futbolui neabejingam klaipėdiečiui pavyko suburti bendraminčių komandą, kurios nariai prisidėjo kas kuo galėjo. Svarbiausia – darbu ir noru. Ir kiekvienas įdėjo dalelę širdies, nes suprato, jog jeigu turnyro neorganizuos patys, tai niekas už juos ir nesuorganizuos. Dėl visų šių priežasčių vien savo jėgomis būrelio draugų rengiamos varžybos per kelis metus taip išpopuliarėjo ir pasiekė tokį lygį, kad pranoko net oficialų Lietuvos paplūdimio futbolo čempionatą.
Ne paslaptis, kad nemažą įtaką tam turėjo ne tik ypatinga per klaipėdiečių rengiamas varžybas tvyranti draugiškumo atmosfera, bet ir labiau nei gerokai mažesnis startinis mokestis.
