2010–2015 metais FK „Žalgiriui“ priklausęs saugas persikėlė į pajėgesnį Rusijos čempionatą, kur užsirekomendavo ir įsitvirtino šiame sezone išsišokusioje ir namų stadioną nepalaužiama tvirtove pavertusioje Permės „Amkar“ ekipoje. Gimtosios P.Komolovo šalies čempionate šiuo metu pertrauka: klubai, sužaidę po 17 turų iš 30-ies, į turnyro kovas sugrįš tik kitų metų kovo pradžioje.
Per susidariusią pauzę futbolininkas pasinaudojo palankia proga ir su žmona aplankė Vilnių – miestą, kuriam jaučia itin didelius sentimentus. Vienu iš sirgalių numylėtiniu tapęs P.Komolovas prisiminė iškovotus trofėjus su širdžiai miela komanda ir papasakojo, kaip jam sekasi rungtyniauti „Amkar“ klube.
– Kelionė į Vilnių – išlikę draugai ir sentimentai?
– Taip, pirmiausia, draugai, sentimentai. Ilgai su žmona nebuvome Vilniuje, paskutinį kartą prieš pusantrų metų. Norėjome atvykti ir pabendrauti su draugais, nueiti į mėgstamą restoraną, apžiūrėti miestą. Bendravau su Mantu Kukliu, jis vienas iš tų, su kuriais aš dar rungtyniavau.
– Kaip gavosi, jog futbolininkas, buvęs „Zenit“ jaunimo komandos kapitonas ir su ekipa neturėjęs lygių jaunimo tarpe, turėjo vykti į ne itin futbolo kontekste išsiskiriančią šalį?
– Atvirai pasakysiu, jog vykau į Lietuvą, nes nebuvo kitų variantų. Nesigailiu, kad taip gavosi, viskas buvo gerai. Atvykstame į Vilnių tarsi į gimtąjį miestą. Žinojau, kur važiuoju, kadangi prieš dvi–tris savaites, kol aš atvykau, į „Žalgirio“ peržiūrą buvo atvykęs mano geriausias draugas Andrejus Nagumanovas ir pasirašė kontraktą. Pakalbėjau su klubo sporto direktoriumiu Mindaugu Nikoličiumi ir supratau, kad viskas bus gerai.
– 2012 metais prisidėjote prie nutrauktos titulų sausros, padėdamas „Žalgiriui“ įveikti Panevėžio „Ekraną“ LFF taurės finale, vykusiame Marijampolėje. Kokie įspūdžiai iš tų rungtynių?
– Likus iki rungtynių pradžios gal dešimčiai minučių, prie manęs priėjo Mindaugas Čepas ir pasakė: „parodyk „tėtukui“, kaip reikia žaisti futbolą“. Aš pamaniau, kad jis „tėtukas“ ir jam turėjau parodyti, kaip reikia žaisti. Po rungtynių visi išbėgo į aikštę ir ten buvo mano tėtis, nežinojau, kad jis atvyko į rungtynes. Čepas jį kažkur pamatė, o aš nežinojau, kad jis atvyko. Buvo juokinga. Rungtynės – sunkios, nuobodžios, buvo karšta. Sirgaliai iš karto subėgo į aikštę, po to, atrodo, vykome į „Alaus namus“, bet prieš tai, kai važiavome atgal į Vilnių, sirgaliai užtvėrė beveik visą kelią. Važiavome ir matėme kažką panašaus į žalius dūmus. Visi buvo laimingi, išskyrus Damirą Petravičių, kuris nuogąstavo, kad kas nors gali papulti po mašina.
– Tapote Lietuvos čempionu 2013 metais ir sėkmingai rungtyniavote Europoje. Turbūt tai kol kas buvo sėkmingiausi Jūsų karjeros metai?
– Manau, kad taip, „Žalgiryje“ tai tikrai. Dabar žaidžiu už „Amkar“ – tai kitas lygis, kalbu apie čempionato lygį. Tame sezone Lietuvoje ir Europoje sužaidėme keletą rimtų rungtynių, o Rusijoje kiekvienas mačas būna tokio paties įkarščio. Žinoma, tas sezonas buvo išskirtinis. Viskas buvo puiku, taip pat likę geri atsiminimai apie Mareką Zubą – tiek kaip apie trenerį, tiek kaip apie žmogų. Žinoma, sezonas įsiminė visam gyvenimui ir buvo dramatiška pabaiga, kuri buvo tarsi kine. Nepaisant to, kad pralaimėjome atsakomąjį mačą „Lech“, bet turbūt šios rungtynės tais metais buvo emocionaliausios.
– Dalį savo karjeros praleidote Lenkijoje ir Graikijoje. Kaip apibūdintumėte laiką šiose šalyse?
– Lenkijoje – patiko, Graikijoje – nepatiko. Gal tai susiję su tuo, jog Lenkijoje buvo paprasta, nes šalis kiek panaši į Lietuvą ir Rusiją, o Graikijoje buvo krizė, miestelis mažas, gatvėje daug šiukšlių. Klubo prezidentas buvo įdomus. Pamenu, kai su mums padėjusiu klubo sporto direktoriumi turėjome vykti į parduotuvę nusipirkti namų apyvokos daiktų. Aš pasiūliau vieną parduotuvę, o jis sakė, kad ten važiuoti negalima, nes reikia važiuoti į to tinklo parduotuves, kurios priklauso prezidentui. Žinoma, mes tyliai ėjome į kitas parduotuves, bet jei prezidentas būtų pamatęs – būtų negerai. Prezidento valdomos parduotuvės buvo ne kokios. Graikijoje lygis neblogas, galima sulyginti su Lenkijos. Ten yra stiprios komandos: „Panathinaikos“, „Olympiacos“, PAOK. Visgi Lenkijoje buvo naujesni stadionai, ten žaisti buvo maloniau.
– Anksčiau minėjote, jog teikiate prioritetą žaidimui Europoje, tačiau grįžote į Rusiją. Kuo buvo patrauklus Permės klubas?
– Nuvykau į „Amkar“, nes turėjau iš ten pasiūlymą. Daugiau pasiūlymų neturėjau, tad nebuvo iš ko rinktis ir nuvykau į peržiūrą. Žinoma, tai buvo žingsnis į priekį: Rusijos „Premier“ lygos lygis aukštesnis nei Lenkijos. Apibendrinus, man nėra problemų gyventi ir žaisti užsienyje. Permė – dar toliau nuo Sankt Peterburgo nei Vilnius ar Lenkija. Tikrai neatvykau arčiau namų. Žinoma, jei būtų proga važiuoti, pavyzdžiui, į Vokietiją, pabandyčiau ten nuvykti, gal kada nors ir pavyks.
– Praėjusiame sezone pelnėte debiutinį įvartį Rusijos čempionate į Maskvos „Spartak“ klubo vartus. Kuo jis buvo išskirtinis?
– Įvartis į „Spartak“ vartus buvo svarbus tik tuo, kad jis buvo pirmas, įmuštas Rusijos čempionate. Gal sirgaliai tai sureikšmina, tačiau aš į visas komandas žiūriu vienodai.
– „Amkar“ futbolininkai šiuo metu stebina, užimdami šeštą poziciją turnyro lentelėje ir vos tašku atsilikdami nuo vietos, garantuojančios dalyvavimą Europos lygoje. Kokius uždavinius kėlėte prieš sezoną?
– Konkrečių užduočių prieš sezoną nebuvo, buvo norima pagerinti praėjusių metų rezultatą – 11 vietą. Šiais metais stengiamės pakilti aukščiau. Treneris Gadži Gadžijevas pakeitė taktinę schemą – dabar žaidžiame penkiais gynėjais, prieš tai žaidėme keturiais. Praleidžiame mažai įvarčių. Sužaidus 17 turų, išvis dar namuose nepraleidome įvarčio, tik taurės mače vieną. Visgi jaunas mūsų vartininkas persikėlė į „Spartak“, bet turime dar du gerus. Kai išėjau iš „Žalgirio“, pagalvojau, kad turbūt daugiau niekur nebus tokios geros atmosferos rūbinėje. Visgi galima sulyginti su tuo, kas yra Permėje. Tai – tikrai šaunu, išskyrus „Žalgirį“, daugiau tokių jausmų nepatyriau.
– Ar sirgaliai po tokių rungtynių skaitlingiau renkasi į rungtynes? Kokį įspūdį palieka Permės miestas?
– Norint prisikviesti sirgalius, manau, reikia ilgesnį laiką rodyti gerus rezultatus. Paskutines rungtynes žaidėme esant penkiolikos laipsnių šalčiui, aš turbūt niekada gyvenime neičiau į tokį mačą, bet buvo sirgalių, kurie atėjo į stadioną ketvirtą valandą dienos darbo metu. Tribūnos nebuvo tuščios. Pilnas stadionas susirinko taurės pusfinalio mače su „Zenit“, taip pat dvikovas su grandais aplanko daug žmonių. Permė – ne Maskva ir ne Sankt Peterburgas, miestui trūksta pinigų, kurių srautai keliauja kažkur kitur.
– Įdėmiai sekėte 2016 metų „Žalgirio“ sezoną?
– Visada seku „Žalgirio“ rezultatus. Stebėjau keletą rungtynių. Spėjau pamatyti paskutines dešimt minučių mačo su „Atlantu“, kuriame „Žalgiris“ tapo čempionais. Mačiau, kaip vaikinai džiaugėsi, tad pačius svarbiausius momentus aš stebėjau. Žinoma, žiūrėjau ir rungtynes Astanoje, bet tie, su kuriais kalbu apie šitą mačą, prašo jo nepriminti.
– Kitas sezonas „Žalgiriui“ bus išskirtinis, kadangi jis taps jubiliejiniu – 70-uoju. Ko galite palinkėti Lietuvos čempionui?
– Norisi palinkėti, kad „Žalgiris“ visada būtų toks, koks yra. Visi turi žinoti, jog „Žalgiris“ yra tikra šeima, rungtyniauja sąžiningai, neužsiima blogais dalykais, o žaidžia futbolą ir laimi. Net jei ir bus sunkūs momentai, linkiu, jog „Žalgiris visada išliktų toks pats. Sirgaliai vis tiek visada bus su klubu ir viskas bus gerai. Žinoma, atėjo metas patekti į Europos lygos grupių etapą, o gal net ir į Čempionų lygos.
