Šiemet 70-metį švenčiančio Vilniaus FK „Žalgirio“ komandoje žaidė šimtai futbolininkų, darbavosi dešimtys trenerių. Vieni legendiniame Lietuvos futbolo klube atliko didesnį, kiti – gal tik epizodinį vaidmenį. Bet tuo pačiu kiekvienas prisidėjo prie „Žalgirio“ legendos kūrimo.
1989 metų rungtynės: Vilniaus "Žalgiris" – Goteborgo IFK
© Alfredas Pliadis

Birželio 27-ą dieną „Žalgiris“ Lietuvos futbolo federacijos (LFF) stadione draugiškomis rungtynėmis su Geteborgo IFK ekipa paminės savo 70-ą gimtadienį. Pirmas šių ekipų susitikimas įvyko 1989 metų rudenį. Vilniuje vykusiose UEFA taurės turnyro pirmo etapo rungtynėse „Žalgiris“ 2:0 įveikė 1982 ir 1987 metais šio turnyro nugalėtoja tapusią Geteborgo ekipą. Abu įvarčius įmušė ryškiausiomis spalvomis tąsyk sužibėjęs puolėjas Robertas Fridrikas.

„Žalgirio“ komandoje R. Fridrikas debiutavo dar 1985 metais. Dublerių komandoje žaidęs kaunietis pirmą aukščiausio lygio kovos krikštą gavo rugsėjo 8 d. Almatoje vykusiose rungtynėse su vietos ekipa „Kairat“. Kito šanso teko laukti dvejus metus. 1987 metų spalio 17-ą dieną R. Fridrikas Vilniuje su Maskvos CSKA antrą kartą išmėgino jėgas SSRS aukščiausioje lygoje.

Tvirtu pagrindinės „Žalgirio“ komandos nariu R. Fridrikas tapo 1988 metais. Tiesa, per pirmus 10 turų jis tik du kartus pasirodė aikštėje po keitimo, tačiau 11-ame ture Vilniuje su Maskvos „Torpedo“ po pirmo kėlinio pakeitė Vidmantą Rasiuką ir 76 min. įmušė antrą įvartį, išlygino rezultatą (2:2). Būtent po tų rungtynių tapo tvirtu rotacijos, o netrukus – ir pagrindo žaidėju.

1988 metais R. Fridrikas „Žalgirio“ gretose sužaidė 21 rungtynes ir pelnė 6 įvarčius. 1989 metų SSRS pirmenybėse jis per 28 rungtynes pasižymėjo 5 kartus. Iš viso SSRS aukščiausioje lygoje žalgirietis sužaidė 51 rungtynes ir pelnė 11 įvarčių.

Ryškų pėdsaką R. Fridrikas paliko tarptautinėje arenoje. 1988 metų rugsėjo 7 d. „Žalgiris“ oficialiai debiutavo UEFA taurės turnyre. Pirmose rungtynėse žalgiriečiai Vilniuje susitiko su Vienos „Austria“ ekipa. Būtent R. Fridrikas tapo pirmo įvarčio autoriumi ir padėjo savo komandai iškovoti pergalę 2:0. Atsakomose rungtynėse Vienoje žalgirietis pasižymėjo puikiu baudos smūgiu, tačiau šį kartą pergalę šventė varžovai (5:2).

1989 metais „Žalgiris“ antrą kartą mėgino laimę UEFA turnyre. Pirmose rungtynėse su Geteborgo IFK klubu iš Švedijos R. Fridrikas du kartus pasiuntė kamuolį į Tomo Ravellio ginamus vartus. Antras įvartis iki šiol nepalieka abejingų. R. Fridrikas smūgiavo iš 18–19 metrų, ir būdamas gynėjų apsuptyje pasiuntė kamuolį į viršutinį vartų kamputį. Nors atsakomose rungtynėse „Žalgiris“ minimaliai (0:1) nusileido Švedijos ekipai, bet namuose sukauptos persvaros pakako, kad reprezentacinė Lietuvos komanda pirmą kartą patektų į kitą UEFA taurės turnyro etapą.

„Žalgirio“ gerbėjams R. Fridrikas įsiminė ne tik nuostabiais įvarčiais, bet ir galingais tolimais smūgiais, kovingu ir energingu žaidimu. Nors futbolininko dešinė koja buvo keliais centimetrais trumpesnė, bet aikštėje tai buvo jo privalumas, o ne trūkumas. Vis dėlto, kalbėdamas apie save, R. Fridrikas išlieka kuklus.

„Niekada nelaikiau savęs žvaigžde ar ypatingu futbolininku. Buvau vidutiniokas, tik turėjau gerą smūgį, neblogą greitį ir galėjau pabėgti nuo varžovų. Bet šiaip jau nieko ypatingo“, – teigė legendinis žalgirietis.

– Buvę komandos draugai, treneriai ir futbolo mėgėjai iki šiol prisimena galingus jūsų baudos smūgius. Kaip pavyko nušlifuoti tokią smūgio techniką?

– Pirmi įgūdžiai buvo formuojami treniruotėse. Būdamas 9-erių pradėjau lankyti Stasio Stankaus grupės treniruotes. Ten treniravosi keliais metais vyresni vaikinai, taip pat ir mano brolis. Tad ir man leido būti kartu. Tuometinėje „Inkaro“ salėje man duodavo kamuolį, paguldydavo suoliuką ir liepdavo mušinėti šoniuku, įtempta pėda ir pan. Tekdavo pamušinėti ir kimštinį kamuolį, svėrusį iki pusantro kilogramo. Taip ir daužydavau suoliuką. Daug negalvodavau, ką liepdavo treneris, tą ir darydavau. Tai truko beveik metus, o kai man sukako 10 metų, bendraamžių grupę subūrė treneris Kęstutis Brazaitis.

Būtent jis ir tapo mano pirmu treneriu. Po kelių metų 37-oje vidurinėje subūrė speciali futbolo klasę, ten susirinko geriausi 1967 metų gimimo vaikinai, bet iš viso būrio iki „Žalgirio“ pakilau tik aš. Gyvenau Vilijampolėje, tad į mokyklą važiuodavau beveik valandą, o pirma treniruotė būdavo anksti rytą, prieš pamokas, tad iš namų išvykdavau šeštą ryto. Po pamokų – antra treniruotė. O po jos – namo. Bet ne prie televizoriaus, o į lauką, nes prie Neries laukuose futbolą žaisdavo kiemo vaikai. Ir taip faktiškai kiekvieną dieną.

– Kokią įtaką jums padarė kiemo futbolas?

– Kiemo futbolas yra beveik visų „Žalgirio“ meistrų komandos narių pagrindas. Mes žaisdavome kieme, du prieš du, trys prieš trys, mažiausiame plote. Bet dabar daugiabučių rajonuose vaikai tokių galimybių neturi. Jiems paprasčiausiai nėra kur žaisti. Aišku, galima sakyti, kad įrengiamos specialios aikštelės prie mokyklų, bet jų nėra daug ir ne visiems vaikams paranku į jas ateiti. Kiemuose dabar dominuoja automobiliai, o mes verkiame, kad vaikai mažai juda, turi antsvorio ir pan. Bet ar juos kas nors bando sudominti, pritraukti, sudaryti sąlygas žaidimams lauke? To nėra.

Pas mus kieme aikštelė buvo 10 metrų ilgio ir 7 metrų pločio. Tai net nebuvo aikštelė, ten žmonės džiaudavo drabužius. Bet mums buvo gerai. O kai norėdavome rimtesnio futbolo, eidavome prie Neries, ten dar buvo daug erdvės, pasistatydavome vartus iš plytų ir žaisdavome su kitų kiemų ar rajonų vaikais.

Mano vaikystėje kiekvienas žaidė futbolą. Be abejo, pažaisdavome ir krepšinį, bet futbolas buvo pagrindinis sportas. Būdamas 12–13 metų rajone žaidžiau su vyresniais ir jokių problemų nebuvo. Tiesa, tuo metu būsimų žalgiriečių tose futbolo kovose neteko sutikti. Bet man nieko ir nereikėjo. Turėjau futbolo kamuolį ir jis man buvo pats svarbiausias.

– Koks buvo jūsų kelias į vyrų futbolą? Kaip patekote į „Žalgirį“?

– Dar treniruojantis K. Brazaičio grupėje futbolo mokyklos treneris Kazimieras Bričkus mane pradėjo kviesti į metais vyresnių vaikinų komandą. Teko dalyvauti keliuose turnyruose, nors nebuvai pagrindinis žaidėjas, bet patirties gavau labai vertingos. Kai man buvo 16 metų, sulaukiau pasiūlymo prisijungti prie Lietuvos čempionate žaidusios Kauno „Bangos“ komandos. Žingsnis po žingsnio prasimušiau į pagrindinę sudėtį ir paragavau vyriško futbolo.

O kai man buvo 17 metų, po vienerių „Bangos“ rungtynių „Žalgirio“ treneris Gintas Kalėdinskas mane pakvietė atvykti į „Žalgirio“ dublerių rungtynes. Pamenu, kad žaidėme su Maskvos „Spartako“ dubleriais Vingio parke. Atvažiavau iš Kauno likus 3–4 valandoms iki rungtynių. Labai jaudinausi, nes toks pakvietimas buvo labai svarbus ir brangus. Jei neklystu, žaidžiau antrame kėlinyje. Lyg ir nieko ypatingo nenuveikiau, bet po to pakvietė į dar vienerias rungtynes, o galiausiai sulaukiau pasiūlymo prisijungti prie „Žalgirio“.

Iš to meto žalgiriečių pažinojau tik Ričardą Zdančių ir Gintarą Kvitkauską. Jie treniravosi Panevėžio sporto internate, mane ten irgi kvietė, bet aš likau Kaune. Kitus „Žalgirio“ žaidėjus mačiau tik per televizorių.

– „Žalgirio“ komandos nariu tapote 1985 metais, tačiau pagrindinėje sudėtyje įsitvirtinote tik 1988-ais. Kas lėmė tokį ilgą adaptacinį periodą?

– Iš tiesų, nebuvau toks geras futbolininkas, kad iš karto patekčiau į pagrindinę komandą. Kelerius metus teko žaisti dublerių čempionatuose, tarnavau armijoje. Pagrindinėje „Žalgirio“ komandoje debiutavau 1985 metais. Tada žaidėme su su „Kairat“ ekipa, dublerių rungtynėse gerai pasirodžiau ir treneris nusprendė mane išmėginti pagrindinėje komandoje. Kito šanso teko laukti dvejus metus. Grįžęs iš armijos, 1987 metų spalio 17 d. Vilniuje sužaidžiau su CSKA.

O 1988 m. jau kartu su visais pagrindiniais žaidėjais praėjau Adleryje (Krymas) pasirengimo stovyklą ir vis dažniau patekdavau į sudėtį. Iš pradžių tik kaip atsarginis, o nuo 11-o turo, kai pelniau pirmą savo įvartį, tapau reguliariu žaidėju. Nors net ir tais metais aš savęs nelaikiau pagrindo futbolininku. Buvau vidutiniokas, turėjau gerą smūgį, neblogą greitį ir pabėgdavau nuo varžovų. Bet šiaip jau nieko ypatingo.

– Vis dėlto, tarptautinėje arenoje jūsų pasirodymai buvo tikrai ypatingi. 1988–1989 metais „Žalgiris“ UEFA taurės turnyre sužaidė 6 rungtynes, o jūs pelnėte net 4 iš 7 komandos įvarčių.

Iš tiesų, tuo metu jau turėjau daugiau patirties, žinojau, kaip numušti jaudulį prieš rungtynes, kaip save motyvuoti. Be abejo, daug priklausė nuo komandos draugų. Kai tik atėjau, niekas manęs neglostė, tiesa, man to ir nereikėjo. Buvo keli susikirtimai su vyresniais žaidėjais. Bet tuo ir baigėsi. Iš armijos grįžau sutvirtėjęs, sunkesnis ir kietesnis. Pirmais metais „Žalgiryje“ svėriau 72 kg, bet po to visą laiką žaidžiau balansuodamas ties 79–80 kg svorio riba. Tai buvo optimalus svoris, leidęs suderinti jėgos ir greičio savybes.

– Esate įmušęs ne vieną puikų įvartį. Kuris jums yra įsimintiniausias?

– Aš tiek daug neprimušiau, kad neprisiminčiau savo įvarčių. Be abejo, visiems – ir man pačiam įsiminė rungtynėse su Geteborgu įmuštas antras įvartis. Yra ir dar vienas, kurį tikriausiai pamenu tik aš. Reikia pasakyti, kad mano pagrindinė koja buvo dešinė, o kairę naudojau tik švenčių progomis. Kaire koja mušdavau labai retai. 1988 metų SSSR taurės turnyro aštuntfinalyje žaidėme su Kijevo „Dinamo“. Rungtynės baigėsi lygiosiomis 1:1, o aš įmušiau vienintelį įvartį. Ir ne bet kaip, o iš 18 metrų, kaire koja į viršutinį vartų kampą.

– O Vienoje į „Austria“ vartus pelnytas įvartis? Nejaugi jis buvo prastesnis?

– Gražus įvartis, bet tikrai negaliu pasakyti, kad būtent taip ir norėjau pataikyti. Tiesiog įsibėgėjau ir spyriau, o kamuolys pats įkrito. Bet man tos rungtynės įsiminė ne dėl įmušto įvarčio.

1988 metais mes apie Vienos „Austria“ praktiškai nieko nežinojome. Nebuvo interneto, nebuvo tokių galimybių rinkti ir gauti informaciją, kaip šiais laikais. Gyvenome už geležinės uždangos, net nežinojome, kada ir kaip vyksta burtai. Tad, kai sužinojome, kad teks žaisti su Austrijos komanda, tik pakraipėme galvomis ir tiek. Pirmos rungtynės Vilniuje buvo tikrai įspūdingos. Pilnas stadionas, neįtikėtinas palaikymas. Aišku, mes tais laikais buvome pripratę prie pilnų stadionų, bet atmosfera buvo kitokia. Važiuojant į stadioną jautėme ypatingą palaikymą, taksistai visą kelią signalizavo, sveikino. Tai tikrai nebuvo eilinės Sąjungos čempionato rungtynės.

Visgi, tai buvo mūsų debiutas Europos taurėse, istorinis mačas. Mes padarėme pusę darbo ir laimėjome Vilniuje, bet Vienoje patyrėme labai skaudžią nesėkmę. Neslėpsiu, kad tame pralaimėjime yra ir mano kaltės. Nors antrame kėlinyje įmušiau įvartį, bet po keliolikos minučių turėjau dar vieną puikią progą, kai tereikėjo pasiųsti kamuolį į tuščius vartus. Jei būčiau įmušęs, austrai tikrai nebūtų išsikapstę. Suklaidinau vartininką, galėjau mušti į vartus, bet sudvejojau, suabejojau ir tai buvo didžiausia klaida. Norėjau dar pasivaryti kamuolį, kad būtų užtikrinčiau, bet tai buvo klaidingas sprendimas. O futbole taip jau būna – jei neįmuši tu, tai įmuša tau. Po kelių minučių „Austria“ futbolininkai pelnė penktą įvartį ir tai mus galutinai palaužė. Bet tas pralaimėjimas jau istorija.

– Vis dėlto, dar po metų rungtynėse su Geteborg IFK ekipa buvo kita istorija. Du įvarčiai, šauni pergalė ir kelialapis į kitą varžybų etapą.

– Tos rungtynės Vilniuje man buvo bene geriausios per visą karjerą. Buvau kažkoks pakylėtas, jaučiausi tiesiog fantastiškai. Įmušiau du įvarčius, bet jų galėjo būti ir daugiau. Galėjau ir 11 metrų baudinį realizuoti, bet Stasys Baranauskas pirmas pasiėmė kamuolį. Aš tikrai būčiau įmušęs, nes tai buvo mano rungtynės, mano diena. Kita vertus, man „Žalgiryje“ niekada neteko mušti baudinių.

Geteborge mes išsaugojome palankų rezultatą, patekome į kitą etapą – o ten gavome dovanėlę – Belgrado „Crvena Zvezda“ ekipą. Kai Belgrade išėjome į areną, žemė maišėsi su dangumi. O kai prasidėjo rungtynės, mes tiesiog nieko negalėjome padaryti. Varžovai buvo geriau pasiruošę, motyvuoti, susidarė įspūdis, kad gal net pernelyg užsivedę. Mums tai buvo visiškai nauja patirtis.

Bet tai tikrai nėra kažkoks labai skaudus pralaimėjimas. Reikia pripažinti, kad jie buvo tiesiog geresni, baudė mus už menkiausias klaidas. Apmaudžiausias pralaimėjimas buvo Vienoje, nes aš puikiai žinau, kad tada galėjau ir privalėjau įmušti ir išgelbėti rungtynes. Tada „Žalgiris“ būtų patekęs į kitą varžybų etapą, būtų kitokia istorija. Pamenu, kad po tų rungtynių ilgai dar sėdėjau drabužinėje.

– Ar tuo metu jautėte, kad po kelerių metų žaisite Austrijoje, toje pačioje Vienos komandoje?

– Tokių minčių nebuvo. Po kelerių metų, kai vyresni žalgiriečiai po truputį pradėjo išsivažinėti, jau buvo kitokia situacija. 1990 metais „Žalgiris“ lankėsi Gruzijoje, žaidė su vietos klubais, man neblogai sekėsi. Po vienerių rungtynių į mane kreipėsi Lančhučio „Gurijos“ atstovas ir pasiūlė pereiti į jų komandą. Sąlygos buvo labai geros, tad ir sutikau. Man ten patiko, gal būčiau likęs ilgesniam laikui, bet po pusmečio prasidėjo Gruzijos ir Abchazijos karas.

Lietuvoje mums nebuvo ką veikti. Žaidėme Baltijos pirmenybėse, bet Gruzijoje futbolo lygis buvo gerokai aukštesnis. Grįžęs į Lietuvą vėl prisijungiau prie „Žalgirio“, bet netrukus išvykau į Maskvą ir kartu su kitais žalgiriečiais tapau „Lokomotyvo“ komandos nariu. Tiesa, ten irgi neužsibuvau, prasidėjus kruviniems 1991 metų sausio įvykiams skubiai grįžau į Lietuvą.

1991 metų pradžioje Benjaminas Zelkevičius pasiūlė išvykti į „Austria“ ekipą. Užteko vienos treniruotės, kad klubo vadovai pasiūlytų man sutartį, tad prisijungiau prie Armino Narbekovo ir Valdo Ivanausko. Žaidžiau Vienoje iki 1994 metų. Pasibaigus sutarčiai man siūlė ją pratęsti, bet tada trūko kryžminiai raiščiai ir viskas nuplaukė. Atsigavęs po traumos turėjau labai gerą pasiūlymą iš vieno antros Austrijos lygos klubo, bet treniruotėje po susidūrimo su žaidėju vėl plyšo raiščiai.

Po operacijos beveik pusmetį treniravausi individualiai, dirbau su asmeniniu treneriu. Vėliau dar žaidžiau žemesnėse lygose, susipažinau su įdomiais žmonėmis, tad tikrai negaliu ir nenoriu skųstis likimu. Pagaliau, nieko čia nepakeisi, kas buvo – pražuvo, reikia žiūrėti į priekį.

– Ką jums reiškė „Žalgiris“, kuo ši komanda buvo išskirtinė?

– Mano laikais buvo vienintelis tikslas – žaisti „Žalgiryje“. Apie tai svajojo visi futbolo treniruotes lankę vaikai. Net kai „Žalgiris“ žaidė SSRS antroje lygoje, tai vis tiek buvo geriausia Lietuvos futbolo komanda. O vėliau mes buvome neblogai pasirengę fiziškai, bet tai buvo visų sovietinių komandų privalumas. Nuo kitų ekipų mes skyrėmės savo žaidimu. Per rungtynes atlikdavome daug perdavimų, stengėmės žaisti vienu–dviem lietimais. Panašiai žaidė ir Maskvos „Spartakas“. Su jais būdavo labai sunkios rungtynės, ypač jų arenoje. Bet savo aikštėje mes galėjome kovoti su visais varžovais.

– Legendomis apipinta jūsų dešinė koja. Kaip nutiko, kad ji yra trumpesnė? Ar tai netrukdė futbolo aikštėje?

Kai pradėjau lankyti futbolo treniruotes, abi mano kojos buvo vienodos. Bet būdamas 13-os patyriau sunkią traumą. Žaidėme tarpmiestines rungtynes, smūgiavau į vartus, po smūgio nusileidau ant dešinės kojos, o tuo metu į mane įsirėžė Rytis Naruševičius. Beje, su juo vėliau teko žaisti ir „Žalgiryje“. Jis tiesiomis kojomis įvažiavo man į kelį ir dubens kaulą. Netekau sąmonės, mane iš karto nuvežė į ligoninę, ten padarė rentgeno nuotraukas ir... paleido namo. Skausmai buvo tokie, kad naktimis negalėjau miegoti, tad tėtis mane nuvežė į Raudonojo kryžiaus ligoninę, ten dar kartą apžiūrėjo ir liepė pasilikti.

Tris mėnesius gydžiausi, daugiausiai gulėjau lovoje, vaikščiojau tik su ramentais. Kai išleido, pradėjau po truputį judėti, bėgioti. Po 7–8 mėnesių pradėjau treniruotis. Tuo metu pastebėjau, kad kažkaip keistai vaikštau, krypuoju lyg antinas. Pamatavus kojas paaiškėjo, kad dešinė 2 centimetrais trumpesnė nei kairė. Taip nutiko dėl traumos. Trūkus raiščiams ir priekiniam raumeniui, dešinė koja negavo augimui reikiamų medžiagų. Operacijos tuo metu daryti negalėjo, nes buvau per jaunas.

Tuo pat metu pradėjau jausti stiprius dubens kaulo skausmus. Kentėjau, į medikus nesikreipiau, kol galiausia vieną rytą pūlinys plyšo, o iš žaizdos iššoko 5 centimetrų ilgio kaulo atplaiša. Tuo metu man buvo 14 metų. Dešinė koja taip ir nepasivijo kairės, liko bent 4 centimetrais trumpesnė. Bet futbolo aikštėje man tai nebuvo trūkumas, netgi atvirkščiai. Smūgiuodamas dešine koja visada pataikydavau į kamuolį, žemės neužkabindavau.

Kita vertus, aš po traumos labai daug dirbau fiziškai, stiprinau kojų raumenis. Paskui mano dešinė koja buvo netgi stipresnė nei kairė. Visas vasaras treniravausi pats, individualiai, viršydamas visus trenerio sudarytus planus. Bėgimas, pagreitėjimai, startukai, atsispaudimai ir visa kita. Dar ir dabar kiekvieną rytą pradedu nuo fizinės treniruotės, nesvarbu ar dirbu, ar ilsiuosi. Dabar jau sportuoju tik dėl savęs, dėl savo sveikatos. Futbolas paliko daug randų, jei tik ilgesnį laiką nesportuoju, iš karto į paviršių lenda skausmai. Todėl negaliu sustoti, privalau judėti į priekį.

Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Top naujienos

Kovos su terorizmu ekspertas: ruoškimės, tuoj teroristai panaudos naują ginklą (124)

Ateityje teroristų ginklu dideliuose Europos miestuose gali tapti valdomi dronai su sprogmenimis. Tai...

Atgijęs Latvijos krepšinis: auksinė karta – pakeliui į šlovės olimpą specialiai Krepšinis.lt iš Rygos (75)

Latvija prieš Lietuvą. Rungtynės Rygos arenoje, į kurias bilietai ištirpo akimirksniu. Akistata,...

Vienas šuolis į vandenį pakeitė šeimos gyvenimą istorija sujaudino tūkstančius (124)

Birželio 10 d. vilnietis Aurimas Vėbra patyrė labai sudėtingą traum ą – kaklo penkto...

Kauniečiai butų pirkėjai pakeitė kryptį (9)

Nekilnojamojo turto ekspertai stebi kintančius kauniečių poreikius renkantis gyvenamąjį būstą....

Ką veikti už paplūdimio ribų?

Atvykus į pagrindinius mūsų šalies kurortinius mietus, Palangą bei Šventąją, ko gero,...

Lietuje pabudusi „Karklė“ tęsia linksmybes vienam rytas baigėsi komisariate (29)

Šeštadienio rytą festivalininkai „ Karklėje “ prabudo nuo lietaus lašų barbenimo į...

D. Adomaitis apsisprendė: rungtynėse su Latvija žaidėjų netausos favoritai – lietuviai

Lietuvos rinktinės vyriausiasis treneris Dainius Adomaitis šeštadienio vakaro kontrolinėms...

Lekiate prie jūros? Nepamirškite, Jus stebi (88)

Atostogauti galima ir reikia, tik ne tuomet, kai vairuoji. Tokią žinią visą vasarą vairuotojams...

9 drabužius gadinantys įpročiai, apie kuriuos nepagalvojote

Nepriklausomai nuo to, ar renkatės naujus garderobo elementus paprasčiausioje, ar itin prabangioje...

Lietuviai rado dar vieną apsipirkimo maršrutą (288)

Europos statistikos agentūros „Eurostat“ duomenimis, Lietuvoje šiemet prekių ir paslaugų...