Po kone ištisus metus trukusio štilio L. Spalvio sėkmės burę vėl įtempė galingas vėjo šuoras.
Snaiperiui nebereikia jaudintis dėl trūkusių kelio raiščių, pasmerkusių pusmečio reabilitacijai. Nebereikia ir nerimastingai žvalgytis į „Aalborg“ (Danija) ekipos trenerių štabą kaip praėjusį pavasarį – lietuvis dabar vėl garantuotas dėl vietos startinėje komandos sudėtyje. Juk būtų keista, jei naujasis klubo strategas Larsas Sondergaardas rezultatyviausią Danijos čempionato žaidėją (14 įvarčių) paliktų ant atsarginių suolo.
Bet pirmadienį skambutis iš tėvynės L. Spalvį vis tiek kiek nustebino.
„Juk pirmą metų dalį nė nežaidžiau“, – paaiškino puolėjas.
Vis dėlto faktas, kad pirmu reisu į Vilnių grįžusiam žaidėjui ketvirtadienį įteiktas geriausio 2015-ų Lietuvos futbolininko apdovanojimas, nėra netikėtas. Rinkimuose, kuriuose dalyvavo specialistai, žurnalistai ir sporto mėgėjai, nebent Fiodoras Černychas galėjo sudaryti konkurenciją „Aalborg“ įvarčių mašinai. Ypač – iš atakuojančių Lietuvos žaidėjų, kurių daugiau nė vienas negali pasigirti solidžiu žaidimu užsienio klube.
Puolėjas paskutinį kartą geriausiu Lietuvoje buvo išrinktas 2010 metais, kai prizą laimėjo Darvydas Šernas. Pastarajam tuomet buvo 26-eri.
Tomas Danilevičius geriausiu Lietuvos futbolininku pirmąsyk pripažintas būdamas 28-erių metų amžiaus, Edgaras Jankauskas – 22-ejų, Valdas Ivanauskas – 24-erių.
Tik lietuviško futbolo Mocartu pakrikštytas Arminas Narbekovas „aplenkė“ L. Spalvį, kadangi pirmo tokio įvertinimo sulaukė 20-ies.
„Eiti tokių žaidėjų kaip A. Narbekovas pėdomis man tikrai labai didelė garbė. Man šis apdovanojimas labai svarbus, kol kas pats svarbiausias“, – istorinį kontekstą įvertino L. Spalvis, paprašęs „Aalborg“ trenerio trumpam išleisti į gimtinę, kad galėtų pats užlipti ant scenos ir atsiimti prizą.
Tik trumpam puolėjas grįš ir į Daniją, kadangi iki žiemos pertraukos šios šalies pirmenybėse beliko vienas turas. O tuomet sės prie pasiūlymų, kuriais jau atakuojamas rezultatyviausias turnyro žaidėjas.
„Be abejo, pasiūlymų yra labai daug. Mano agentas sausio pradžioje atskris į Lietuvą, ir ramiai apsitarsime savo planus“, – neslėpė lietuvis, klubą pakeisti galintis dar šią žiemą.
Galbūt pastarieji mėnesiai L. Spalviui galėtų atrodyti vien rožėmis kloti, jei ne erškėčiai, kuriuos jis mindė su visa Lietuvos rinktine.
Ir pačiam puolėjui, įsitvirtinusiam nacionalinės komandos atakų smaigalyje, praėjęs Europos čempionato atrankos ciklas nebuvo sėkmingas: pasižymėti pavyko tik kartą.
Bet L. Spalvis įsitikinęs: ne smaigalys atšipęs, o visa I. Pankratjevo ietis buvo nukreipta ne į tą pusę.
„Verčiau mes pralaimėsime penkerius metus iš eilės, bet šeštais ateis pergalės. O jei žaisime taip, kaip dabar, nieko gero nematau“, – tiesmukas žaidėjas, pasidalinęs savo karjeros planais ir mintimis apie rinktinės žaidimą.
– Sutarties pabaigos „Aalborg“ klube nesate nusiteikęs laukti? – DELFI paklausė L. Spalvio.
– Ne. Mano sutartis galios iki 2018 metų, tiek ten tikrai nežaisiu. Didžiausias klausimas toks: ar baigsiu šį sezoną „Aalborg“, ar kažkur kitur. Galimybė pakeisti klubą yra labai didelė, tik klausimas, kada.
– Viename interviu neseniai sakėte, kad Lietuvos futbolas yra didelėje mėšlo krūvoje. Gal ir geriausio Lietuvos futbolininko prizas dėl šios priežasties jums neatrodo toks vertingas kaip mėnesio žaidėjo laurai Danijoje?
– Yra skirtumas tarp mėnesio ir visų metų. Be abejo, įvertinimais Danijoje labai džiaugiuosi. Vis dėlto šis apdovanojimas man yra didžiausias karjeroje, tikrai.
– Šiemet pasižymėjote ne tik įvarčiais, bet ir kivirčais su dizaineriu Aleksandru Pogrebnojumi ir sirgaliais, kuriuos gestais tildėte LFF stadione. Galbūt dabar šias situacijas vertinate kitaip?
– Rungtynėse su San Marinu mano gestas tikrai nebuvo skirtas sirgaliams, kurie mus palaiko kiekvienose rungtynėse. Jis buvo adresuotas asmenims, kurie iš tribūnų man siuntė labai negražius žodžius. Tokių Danijoje net priešininkų fanai tau neištartų, ką kalbėti apie savus – tiesiog nesuvokiama. O jei kažkas ne taip suprato situaciją, noriu atsiprašyti, nes tikrai nenorėjau nieko pasakyti aktyviausiems sirgaliams. Tikiuosi, jie mus palaikys ir toliau, tikiuosi, kad ateitis bus geresnė.
– Turbūt ne fanų palaikymo trūksta tam, kad įvarčiais prabiltumėte ir žaisdamas Lietuvos rinktinėje. Ateityje taip pat tikitės sulaukti daugiau perdavimų į baudos aikštelę?
– Puolėjas 70 proc. priklauso nuo komandos. Kaip įmuši galva, jei niekas neskersuoja kamuolio? Yra tik keli žaidėjai, kurie patys vieni gali apsivaryti tris ar keturis gynėjus ir įmušti. Kiti puolėjai gyvena iš saugų – jeigu šie nieko nesukuria, ir pirmieji nieko neįmuš. Ypač rinktinėje reikia tai analizuoti, bandyti žaisti atviresnį futbolą, mažiau bijoti. Tiesiog mums nėra kur trauktis: šiandien paskaičiau, kad FIFA reitinge Lietuvą aplenkė Kirgizija, Sirija. Kur dar galime nusiristi? Manau, reikia keisti požiūrį į futbolą. Tą aš asmeniškai bandžiau padaryti prieš jaunimo rinktinės rungtynes su Airija, kalbėjau su treneriu, visa komanda. Manau, tada pamatėte, kaip atrodo tikrasis futbolas. Nėra ko bijoti, geriau pralaimėti, bet bent jau bandyti. Verčiau mes pralaimėsime penkerius metus iš eilės, bet šeštais ateis pergalės. O jei žaisime taip, kaip dabar, nieko gero nematau.
„Aalborg“ klube turime superinių saugų, gynėjų. Yra kolektyvas, kuris kartu žaidžia trejus ar ketverius metus. Vienas kitą mes žinome mintinai, aikštėje mums nereikia kalbėti, nes ir taip žinome, kur kas bėgs. Aišku, rinktinėje taip susižaisti yra sunkiau, nes susitinkame tik penkioms dienoms. Bet, jei galvosime apie ateitį, kažką keisti reikia.
– Iš būsimo rinktinės trenerio laukiate naujos taktikos ir žaidimo gairių?
– Ne man treneriui aiškinti, kaip žaisti. Bet aš giliai tikiuosi, kad ateis diena, kai mes bandysime laimėti. Pavyzdžiui, prieš anglus mes negalime žaisti lygiai – tai visi supranta. Kaip galėtume, jei anglai – visai kito lygio. Bet bent jau bandyti galime. O kai bandai, vieną dieną ima ir pavyksta. O mes net nebandėme... Auga nebloga karta, reikia tik pakeisti požiūrį. Šiaip ar taip, blogiau jau būti negali.
