Portalas eurofootball.lt pasikalbėjo su buvusiu daugkartinių Lietuvos čempionų atstovu spaudai Linu Jociu, išsamiai papasakojusiu apie buvusias bėdas Panevėžio futbolo bendruomenėje, naujai susibūrusio „Panevėžio“ perspektyvas bei neaiškią Lietuvos futbolo klubų ateitį.
– Panevėžys buvo vadinamas futbolo miestu. Ar nepasikeitė situacija nelikus klubo A lygoje?
– Be abejo, pasikeitė. Nemanau, kad miestas, kuriame žaidžia I lygos klubas, gali vadintis futbolo miestu. Tačiau šį sportą mėgstanti ir mylinti bendruomenė buvo ir yra. Tą įrodo ir paskutinės kelerios „Panevėžio“ namų rungtynės, kai į „Aukštaitijos“ stadioną susirenka apie 500-700 žmonių. Pirmai lygai tai – gera statistika.
Kas domina žiūrovus? Pergalės faktorius, kuris traukia žiūrovus į stadioną. Po sudėtingo starto komanda įsivažiavo ir dabar, nepaisant 6 taškų deficito, su kuriuo pradėjo čempionatą, yra reali pretendentė į I lygos medalius.
Kitas dalykas – savi žaidėjai. Klubas remiasi mūsų miesto futbolininkais, perspektyviausiais Sporto gimnazijos ir Futbolo akademijos auklėtiniais.
Žvelgiant retrospektyviai, „Ekrano“ eros metais trūko klubo ir Panevėžio futbolo bendruomenės geresnio dialogo. Tuometinė klubo administracija dėjo nemažai pastangų siekdama populiarinti komandą, žaidėjai lankėsi mokyklose, dalyvaudavo ir pati organizuodavo socialines akcijas, klubas tikrai buvo matomas mieste.
Tačiau ar daug veteranų – pirmųjų „Ekrano“ sėkmės istorijos kūrėjų – lankydavosi futbolo rungtynėse?
Be to, klubą ir PFA nuolat lydėjo mažesni ar didesni nesutarimai. Tikrai neatrodė, kad akademija ir klubas dirba išvien. Juk „Ekranas“ buvo įsteigęs net savo futbolo akademiją... Vilniuje. Futbolo sirgaliui Panevėžyje tikrai turėjo būti keista dėl šio klubo žingsnio.
– Kaip vertinate „Panevėžio“ perspektyvas?
– Kalbant apie šį sezoną, „Panevėžys“ pajėgus kautis dėl I lygos medalių. Tolimesnės perspektyvos priklauso nuo miesto savivaldybės palaikymo, nuo to, ar klubas sugebės įgauti verslo atstovų pasitikėjimą ir gauti svaresnę jų paramą. Šiuo metu, panašu, daug kas daroma iš entuziazmo, jo netrūksta, tačiau futbolininkai tikisi ateityje sulaukti deramo atlygio, tad jei klubas nesustiprės finansiškai, kalbėti apie perspektyvas sunku. Dabar klubas remiasi keliais patyrusiais veteranais, kurie šiemet dar žaidžia, bet nežinia dėl kitų metų. Išėmus iš klubo juos ir kelis perspektyvius jaunuolius, mano manymu, komanda blaškytųsi antroje turnyro lentelės pusėje.
– Galbūt jis ateityje pratęs „Ekrano“ tradicijas?
– „Ekranas“ pirmą šalies čempionų vardą iškovojo 21-aisiais savo gyvavimo metais (1985 m.), aktyvi fanų bendruomenė susikūrė tik 2002-aisiais („Pirmoji Armada“). Taigi tradicijos, sėkmė, ištikima bendruomenė neatsiranda per naktį. Reikia kelių dešimtmečių, kad būtų galima kalbėti apie kažkokias klubo tradicijas.
Jei klausimas apie tai, ar „Panevėžiui“ su laiku perėmus ties bankroto riba esančio „Ekrano“ vardą, būtų pratęstos tradicijos, mano nuomonė – taip. Žinoma, juridiškai tai – naujas darinys, tačiau ir dabar „Panevėžio“ klubo administracijoje – puikiai žinomi asmenys, kurie vienu ar kitu laiku dirbo, žaidė, treniravo „Ekraną“. „Panevėžio“ klube žaidžiančių veteranų geriausi karjeros metai siejami būtent su mėlynai raudonu Panevėžio klubu.
Kažkada perspektyvaus „Panevėžio“ saugo Martyno Vasiliausko paklausiau, ar norėtų, kad klubas perimtų „Ekrano“ vardą? Neabejodamas atsakė taip: „Būtų garbė žaisti už tokį klubą, galintį pasigirti stipria fanų bendruomene“. Juk net kai kurie žiūrovai į „Panevėžio“ mačus ateina su „Ekrano“ kepuraitėmis arba neretai diskutuodami apie rungtynes, netyčia įvelia „Ekrano“ vardą turėdami omenyje „Panevėžį“.
– Kaip manote, kuri komanda būtų stipresnė – penkis kartus iš eilės A lygoje triumfavęs „Ekranas“ ar dabartinis Vilniaus „Žalgiris“?
– Penkis kartus iš eilės A lygoje triumfavęs „Ekranas“ kasmet buvo gana skirtingas. Dabar lyginti ir sakyti, kuris būtų stipresnis – gana vaikiška. Žinoma, šiemet „Žalgiris“ subūręs labai solidžią sudėtį, kuri galbūt teoriškai pajėgesnė už tuometinį „Ekraną“. Bet ir 2008-aisiais FBK „Kaunas“ ant popieriaus visa galva lenkė Panevėžio klubą, bet čempionų vardais džiaugėsi mėlynai raudoni.
Tie patys „Trakai“, vėlgi, gana solidžiai sukomplektuoti ir būtų rimtas pretendentas kokiais 2009-2011 m. laimėti A lygą. Bet tokie teoriniai svarstymai – beverčiai.
– Kokį biudžetą turėtų turėti klubas, norintis įsitvirtinti A lygos pirmenybėse?
– Asmeniškai nesu stiprus atsakant į šį klausimą, bet panašu, kad be kokių 150 tūkstančių eurų net neverta lįsti į A lygą. Matyt, 300 tūkstančių eurų biudžetas leistų tikėtis kovos dėl turnyro lentelės vidurio, o sėkmės atveju, ir dėl vietos Europos lygos turnyre.
– Ar tikite šviesia Lietuvos futbolo klubų ateitimi?
– Šiai minutei pozityvo – nedaug. Išskyrus kelias išimtis, verslas neskuba investuoti į futbolo infrastruktūrą, į futbolo klubus. Daugelio jų struktūra nėra aiški ir skaidri, šios sporto šakos reputacija dėl pažeidžiamų sportinių principų (lažybų skandalai) smarkiai kenčia. Mano manymu, ir pačios Lietuvos futbolo federacijos veikla nekelia pasitikėjimo. Jos darbą iliustruoja prasti rinktinės rezultatai, o kai kurie kone dešimtmečiais ten sėdintys futbolo veikėjai nejaučia jokios atsakomybės.
