Daugkartinės Lietuvos čempionės po trumpų atostogų liepos 4-ąją oficialiai pradeda pasiruošimo UEFA atrankos varžyboms ciklą, kurios šiemet vyks šiek tiek vėliau nei įprastai – rugpjūčio 23-28 dienomis. Šiaulietės jau sužinojo savo varžoves ir šalį į kurią teks vykti kovoti dėl vienintelio kelialapio į išsvajotąjį pagrindinį UEFA moterų Čempionių lygos turnyro etapą.
Apie būsimus varžovus, mažėjančias galimybes atrankos turnyrą rengti Šiauliuose, komandai keliamus tikslus, pasirengimo ciklą bei legionierių kaitos priežastis kalbėjomės su „Gintros-Universiteto“ klubo prezidentu Gintaru Radavičiumi.
– Praeitą savaitę buvo ištraukti UEFA moterų Čempionių lygos atrankos etapo burtai. Kaip vertinate varžovus su kuriais teks varžysis Šiaulių „Gintros-Universiteto“ komandai?
– Burtus vertinčiau vidutiniškai – manau, kad tai yra vidutinio pajėgumo grupė, nei galima teigti, kad labai nepasisekė, nei, kad labai pasisekė. Kalbant konkrečiai apie varžovus su kuriais teks susidurti, pirmiausiai, žinoma, reikėtų išskirti Kazachstano klubą, kuris, reikia pripažinti yra šios grupės favoritas. Kol kas dar tik renkame informaciją apie šią komandą ir daug ką papasakoti sudėtinga, nes tai klubas, kuriame dažnai keičiasi legionierės ir būtent nuo jų pajėgumo dažnai priklauso ir galutinis klubo rezultatas UEFA moterų Čempionių lygoje.
Vis tik reikia pripažinti, kad tai pajėgus, turtingas klubas, galintis sau leisti įsigyti legionieres iš tokių šalių kaip JAV, vietiniame čempionate sau lygių neturintis, o UEFA Čempionių lygoje pastaruosius du metus žaidęs iškart pagrindiniame turnyro etape. Manau, kad tai daug ką pasako. Be viso ko nereikia pamiršti, kad grupėje yra ir dar dvi komandos. Vieną jų jau pažįstame iš praėjusio sezono – tai Veksfordo klubas iš Airijos, kur ir vyks atrankos etapas. Ši komanda žaidžia kietą, grubų, tikrą britišką futbolą ir tuo galėjome įsitikinti pernai. Tuomet patyrėme labai skaudžią nesėkmę minimaliu skirtumu, nors galiu drąsiai teigti, kad tas rungtynes tiesiog privalėjome laimėti. Turime šių rungtynių filmuotą medžiagą – puikiai prisimename kiek progų tuomet neišnaudojome patys, o vienintelė standartinė padėtis prie mūsų vartų tapo lemtinga.
Manau, kad nepaisant to, jog airės rungtyniaus savo sirgalių akivaizdoje mes taip pat turėsime papildomą motyvaciją, nes sieksime atsigriebti už patirtą pralaimėjimą. Taip pat mūsų grupėje varžysis ir klubas iš Moldavijos, kuris debiutuos UEFA atrankos turnyre. Nacionalinių šalių rinktinių kontekste teko stebėti Lietuvos moterų rinktinės susitikimą būtent su Moldavijos rinktine ir žinome, kad „ARF Criuleni“ pagrindą sudaro būtent rinktinės atstovės, o prie jų dažniausiai prisijungia keletas legionierių iš Rusijos, Baltarusijos. Varžovų nuvertinti nevalia, bet žiūrint objektyviai, manau, kad ši komanda potencialiai yra silpniausia grupėje.
– UEFA antrus metus iš eilės nesuteikė teisės atrankos turnyro rengti namuose, o šiais metais paraiškas rengti kvalifikacinius turnyrus savo šalyje pateikė kone pusė atrankoje dalyvaujančių komandų. Ar padidėjusi konkurencija yra viena rimčiausių priežasčių dėl kurios nebepavyksta gauti šeimininkų teisės?
– Taip, padidėjusi konkurencija yra viena iš priežasčių, bet nepasakyčiau, kad esminė. Manau, kad rimčiausia priežastis dėl kurios negauname teisės rengti atrankos turnyro namuose – apgyvendinimas. Visi tie klubai, kurie pateikia paraiškas tam, kad gautų šeimininkų teisę turi puikius pilnos infrastruktūros komplektus – treniruočių aikštės, stadionai, kuriose vyksta atrankos etapo rungtynės, idealios apgyvendinimo sąlygos, specialūs sportininkams pritaikomi valgiaraščiai, maitinimui taikomas švediškas stalas ir visa kita.
Viena iš pagrindinių UEFA sąlygų klubams norintiems būti atrankos etapo šeimininku yra visų komandų apgyvendinimas viename keturių žvaigždučių viešbutyje. Tai vienas iš lygiavertiškumo principų – tuomet komandos negali skųstis, kad viena gyveno prastesnės kokybės viešbutyje arba jai buvo tolimesnis kelias iki stadiono. Deja, tokių apgyvendinimo sąlygų Šiauliuose mes kol kas negalime pasiūlyti. Taip pat reikėtų pažymėti, kad turime problemų ir su stadionais. Jeigu pagrindinis mūsų miesto stadionas atitinka UEFA keliamus reikalavimus, tai treniruočių aikštės – tik iš bėdos.
Paskutiniajame atrankos ture visos komandos privalo žaisti vienu laiku, o tai reiškia, kad turime turėti ir antrą lygiavertę aikštę, kuri atitiktų aukščiausius reikalavimus. Iki šiol išsisukdavome kitas rungtynes organizuodami kitame mieste – Pakruojyje, Panevėžyje, bet tenka pripažinti, kad tai mums, kaip atrankos turnyro organizatoriams privalumų neprideda.
– Kaip žinia, „Gintra-Universitetas“ dėl kelialapio į pagrindinį turnyrą vyks kovoti į Airiją. Kaip manote, ar tolima kelionė gali turėti neigiamų pasekmių komandai?
– Iš esmės, nepaisant to, kad atstumas iki šios šalies yra didelis, mūsų kelionė neturėtų būti labai varginanti. Vis tik keliausime komfortiškai, lėktuvu, todėl manau, kad jeigu viskas vyks sklandžiai neigiamų kelionės padarinių neturėtume jausti. Juolab, kad į Airiją nusprendėme vykti parą anksčiau negu buvo suplanuota. Manome, kad papildoma diena žaidėjoms padės lengviau aklimatizuotis, turėsime papildomą treniruotę ir galėsime tinkamiau pasiruošti pirmosioms rungtynėms.
– Pernai prieš UEFA atranką viename iš interviu minėjote, kad komandai keliamas tikslas patekti į pagrindinį Čempionių lygos turnyrą. Šiemet tikslai nepasikeitė?
– Tikslai tikrai nepasikeitė. Kaip jau esu minėjęs anksčiau, buvome jau seniai užsibrėžę, kad per dešimt metų turime patekti į pagrindinį UEFA turnyrą ir nors tai pavyko padaryti užtrukus metus ilgiau, vis tik pajutome ką tai reiškia, kokia tai paspirtis žvelgiant į klubo ateities perspektyvas, todėl tikslai natūraliai išliko tie patys – patekti į pagrindinį Čempionių lygos turnyro etapą. Bet, žinoma, kaip mums seksis įgyvendinti šį tikslą parodys laikas – kol kas labai sunku pasakyti, nes tai priklausys nuo daugybės įvairiausių smulkių detalių. Svarbiausia, kad patys tuo tikėtume, o noro iš mūsų niekas negali atimti.
– Jau nuo liepos 4-os dienos prasidės intensyvus pasirengimo ciklas. Ar grafiką pavyko sudėlioti taip kaip ir planavote?
– Manau, kad galima teigti, jog beveik viską pavyko sudėlioti taip kaip ir planavome. Tiesa, liepos pabaigoje vyksiančiame „Amber Cup“ turnyre, kurį organizuosime antrus metus iš eilės planavome turėti šešias, o ne keturias komandas, tačiau nors ir kontaktavome su įvairiais Europos klubais su kuriais esame užmezgę glaudžius ryšius, išsiuntinėjome kelias dešimtis kvietimų, deja, daugelis dėl tam tikrų priežasčių atsisakė atvykti į turnyrą. Išankstinių teigiamų atsakymų buvome sulaukę iš Minsko, Stambulo klubų, tačiau likus porai mėnesių komandos informavo, jog atvykti negalės.
Ši situacija šiek tiek nuliūdino, bet turnyras, kaip ir pernai tikrai įvyks, o jame dalyvaus Estijos bei Latvijos čempionai, mes ir „Gornik“ komanda iš Lenkijos, kuri dar savaitę stovyklaus Šiauliuose, todėl turėsime progą sužaisti ir kontrolines rungtynes. Taip pat, kaip ir pernai turėsime pasirengimo stovyklas Latvijoje bei Ukmergėje, o tarpuose tarp jų žaisime draugiškas rungtynes. Šis klausimas vis dar išlieka opus – pajėgius varžovus prisikviesti atvykti sužaisti draugiškas rungtynes sudėtinga, patiems važiuoti kažkur toli taip pat nepalanku, o aplinkui labai pajėgių klubų iš esmės nėra.
Pasirengimo planus šiek tiek koreguoja ir tai, jog rugpjūčio 4 – 8 dienomis Latvijoje vyks Baltijos taurės varžybos, kuriose dalyvaus Lietuvos moterų rinktinė, o jos pagrindą sudaro būtent mūsų klubo žaidėjos. Vadinasi, šiomis dienomis realiai turėsime dirbti tik su likusiomis legionierėmis. Kaip ten bebūtų, šiemet komandoje turėsime 22 žaidėjas, kurios tarpusavyje konkuruos dėl patekimo į pagrindinį aštuonioliktuką vyksiantį į Airiją. Pagalvojome, kad turėdami pilną sudėtį galėsime sužaisti ir keletą draugiškų rungtynių tarpusavyje. Žinoma, tai ne tas pats kas žaisti prieš kitą komandą, bet privalome šioje situacijoje ieškoti naudingų alternatyvų.
– Ar galima teigti, kad pagrindinis šio sezono „Gintros-Universiteto“ koziris – komandinė dvasia ir vienybė, kurios pritrūko pernai? Turbūt verta pažymėti, kad prie to prisidėjo ir kaip niekada ankstyva pilnavertė komandos komplektacija bei žaidimas kartu?
– Komandinė dvasia ir vieningumas atsiranda tuomet, kai žaidėjos pradeda vieną kitą pažinti ne tik aikštėje, bet ir už jos ribų. Stengiamės, kad šiemet kaip niekad anksti prie komandos prisijungusios legionierės turėtų kuo daugiau laiko įsilieti į komandą, į jos kasdienybę ir tiesiog kvėpuotų kartu. Tikiu, kad komandoje pasirengimo etapo metu tvyros teigiama, sveikos konkurencijos atmosfera ir pavyks pasiekti optimalų susižaidimą, ko pernai vis dėlto pritrūkome.
– Ar galėtumėte palyginti praėjusio sezono ir šių metų legionieres? Kas iš esmės lėmė, kad nutarėte ieškoti kitų užsieniečių, vietoje to, kad pratęstumėte sutartį su buvusiomis?
– Tam buvo trys pagrindinės priežastys – visų pirma sudėtingas vizų aprūpinimo klausimas. Buvusioms legionierėms iš Dramblio Kaulo Kranto buvo būtina fiziškai pačiomis grįžti į savo šalį, gauti atitinkamus išrašus iš policijos, kad jos nėra nusižengusios įstatymams, susitvarkyti kitus dokumentus, o tai užima daug laiko bei kas be ko susideda ir nemažos kelionių išlaidos. Antra, visos trys buvusios legionierės visiškai negebėjo bendrauti anglų kalba – nesuprato net elementariausių frazių, kurios būtų pravertusios bent jau futbolo kalboje. Tai iš tiesų kėlė įvairiausius nesusipratimus tiek aikštėje, tiek ir už jos ribų.
Trečia, dvi iš buvusių žaidėjų dėl pernai gautų geltonų kortelių būtų turėjusios praleisti pirmąjį atrankos turnyro susitikimą, o ten kiekvienos rungtynės yra labai didelės svarbos ir progos pasitaisyti gali ir nebebūti. Tuo tarpu legionierės iš Namibijos, kurios prie mūsų prisijungė balandį puikiai komunikuoja angliškai, drįsčiau teigti, kad tikrai nėra žemesnio meistriškumo lygio, o taip pat su jomis viskas kur kas paprasčiau ir vizų aprūpinimo klausimuose. Jos be jokių trukdžių gali laisvai atvykti į Londoną, kur yra Lietuvos ambasada, o tuomet viskas suderinama kur kas sklandžiau ir greičiau.
– Paskutinės prie komandos prisijungs trečius metus iš eilės „Gintros-Universiteto“ aprangą vilkėsianti Laetitia Chapeh-Yimga bei naujokė iš Serbijos Jovana Milinkovič. Abi žaidėjos atlieka gynybines funkcijas, ar tai reiškia, kad šioje pozicijoje vis dar pastebite didžiausias spragas?
– Taip, gynybinės pajėgos kol kas neramina labiausiai. Norime, kad ši grandis būtų sustyguota taip, kad žaidėjos sugebėtų ne tik griauti varžovių išpuolius, bet ir pačios pradėti atakas. Manome, kad tiek mums jau gerai pažįstama Laetitia, tiek ir naujokė iš Serbijos, kuri įprastai rungtyniauja kairiajame gynybos krašte, bet esant poreikiui gali žaisti ir saugų linijoje, taps patikimais gynybos ramsčiais, kuriais galėsime pasikliauti.
