„Malonu, kad žmonės prisimena, sveikina, bet jokios ypatingos šventės neruošiame. Manau, kad būtent tas parodytas dėmesys ir yra pagrindinis gimtadienio akcentas. Man pompastikos ir kažkokių išskirtinių dalykų nereikia. Filmus apie mane kurti dar anksti“, – portalui futbolas.lt sakė D. Šemberas.
Pernai vienas geriausių visų laikų Lietuvos futbolininkų po dar vieno čempioniško sezono atsisveikino su Vilniaus „Žalgiriu“ ir persėdo į Lietuvos futbolo klubų asociacijos A lyga prezidento krėslą.
„Manau, kad sprendimas baigus futbolininko karjerą iš karto užsiimti kitais darbais buvo geriausias. Dabar dirbu visiškai kitokioje futbolo sferoje, bendrauju su kitais žmonėmis – verslo, vadybos, rinkodaros ir komunikacijos sričių atstovais. Darbo specifika kitokia, tenka daug mokytis. Bet man patinka. Tikrai nepasiilgstu futbolo, manęs visai netraukia į aikštę, kamuolio nesapnuoju. Savo malonumui šiek tiek pažaidžiu, bet retai. Šiuo metu ir taip yra visokių užsiėmimų bei darbų, kurie nutolina paties futbolo ilgesį“, – teigė D. Šemberas.
– Nuo metų pradžios vadovaujate A lygai. Ar jus tenkina čempionato kokybė?
– Mūsų čempionate dalyvauja tik 8 komandos, tad natūralu, kad įpusėjus varžyboms išryškėjo susiskaidymas į du ketvertukus. Panaši tendencija pastebima daugelyje pasaulio futbolo lygų, tiesiog, ten kur yra didesnis dalyvių skaičius ir tų grupių būna daugiau. Visur yra pagrindinės komandos, autsaideriai ir vidutiniokų sluoksnis. Pas mus yra tik dvi grupės, bet reikėtų džiaugtis ir tuo, kad keturios komandos kovoja dėl medalių, o kitos keturios – dėl patekimo į šešetuką. Apskritai, pats čempionatas yra įdomus. Aišku, norėtųsi, kad visi A lygos klubai kovotų dėl medalių, tada čempionato konkurencingumas būtų aukštas, o tokioje terpėje sparčiau tobulėtų ir klubai, ir jų žaidėjai. Bet šiai dienai apie tai galime tik pasvajoti.
– Paskutiniu metu pastebima tendencija, kai A lygos klubų žaidėjai išvyksta į Suomiją, Norvegiją ir žaidžia šių šalių 3-4 lygų klubuose. Ką tai pasako apie mūsų šalies klubinį futbolą?
– Tikriausiai žmonės ieško geresnių sąlygų, tiek gyvenimo, tiek ir futbolo. Ir jei jie gauna pasiūlymus išvykti ir uždirbti daugiau pinigų, natūralu, kad nusprendžia palikti Lietuvą. Gal tai nebus visiškai profesionalus futbolas, gal jie dar papildomai darbuosis, bet tai yra pačių futbolininkų reikalas. Manau, visi žino, kad Lietuvos futbole nėra didelių pinigų. Tas pats Utenos „Utenis“ negali pasiūlyti žaidėjams prabangių sutarčių, bet jie visada sumoka tai, ką pažadėjo, dirba profesionaliai ir suteikia jauniems futbolininkams galimybę tobulėti. Beje, toks turėtų būti ir kitų futbolo klubų tikslas.
Futbolininkai privalo suprasti, kad žaisdamas Lietuvoje visam gyvenimui neužsidirbsi. Turi stengtis kuo geriau pasirodyti, patekti į nacionalinę rinktinę, tokiu būdu bus didesnė tikimybė sulaukti turtingesnių užsienio šalių futbolo klubų dėmesio. A lyga futbolininkams turėtų būti savotiška tarpinė stotelė, tramplinas į užsienį, į aukštesnes lygas ir didesnį uždarbį.
– Ar esate patenkintas savo darbu A lygos prezidento poste?
– Niekada nebūsiu visiškai patenkintas, nes žinau, kad visada galima padaryti ir geriau, ir daugiau. Mano pagrindinė užduotis – spręsti iškylančias problemas. Kai kada pavyksta geriau, kai kada – ne taip gerai. Bet aš stengiuosi, rankų nenuleidžiu ir dirbu toliau. Suprantu, kad greitų mano darbo rezultatų nebus matyti. Reikia kantrybės ir užsispyrimo. Be abejo, reikia ir didesnės bendraminčių paramos. Manau, kad jei prie mūsų prisijungtų daugiau žmonių, galinčių ne tik garsiai kalbėti apie problemas, bet ir norinčių padėti jas realiai spręsti, būtų gerokai lengviau. Būtent to bendrumo ir pasigendu. Tikėjausi, kad futbole dirbantys žmonės yra sąmoningesni. Deja, bet taip nėra.
– Prieš kelias savaites Klaipėdoje susitikote su buvusiu Lietuvos rinktinės puolėju Tomu Danilevičium. Ar nekilo minčių sugrąžinti Tomą į Lietuvą, įtraukti jį į futbolo veiklą?
– Tomas tikrai būtų labai naudingas visam Lietuvos futbolui. Manau, kad ne tik aš, bet ir visa šalies futbolo bendruomenė norėtų, kad jis grįžtų į Lietuvą. Bet jis šiuo metu dirba ir gyvena Šveicarijoje, universitete kremta vadybos mokslus, neabejoju, kad ateityje jis taps puikiu specialistu. Ir bus naudingas ne tik Šveicarijos, bet ir Lietuvos futbolui.
– Ką manote apie kito Lietuvos nacionalinės rinktinės futbolininko Deivido Česnauskio sprendimą dalyvauti Šiaulių apskrities futbolo federacijos prezidento rinkimuose?
– Prieš rinkimus kalbėjausi su Deividu, jis sakė, kad norėtų baigęs karjerą įsitraukti į kitokią su futbolu susijusią veiklą, padėti gimtam Šiaulių kraštui atgaivinti futbolą. Nenoriu vertinti rinkimų rezultatų, bet tikiu, kad tokie žmonės kaip D. Česnauskis turėtų likti futbole net ir baigę karjerą. Nesakau, kad atėjus naujam vadovui Šiaulių apskrities futbolo padėtis taps blogesnė. Viską parodys jų darbai ir tų darbų rezultatai.
– Kokios dovanos labiausiai norėtumėte sulaukti gimtadienio proga?
– Norėčiau, kad Lietuvos futbolas būtų Islandijos lygio. Šiai dienai tai būtų geriausia dovana. Bet jaučiu, kad teks atšvęsti dar ne vieną gimtadienį, kol to sulauksime.
