V. Murauskas portalui futbolas.lt visiškai atvirai papasakojo apie klubą sklandančius gandus, apie padidėjusias ambicijas bei jo paties galimybę palikti klubą.
„Kai pradėsime čempionatą, tada matysime ko esame verti. Tačiau norime padėti „Žalgiriui“ neįgyvendinti tikslo (juokiasi). Jie kalba apie tai, kad nepralaimės nei vienų rungtynių. Bet juk jei taip atsitiks, pats čempionatas bus neįdomus“, – pokalbį su futbolas.lt pradėjo V. Murauskas.
– Iš tikro manote, kad įmanoma nuversti „Žalgirį“ iš sosto?
– Aš nesakau, kad „Sūduva“ būtinai turi tapti čempione. Tiesiog norisi pagaliau nepatekti į tokią situaciją, kokia buvo pernai, kai paskutinėse rungtynėse sprendėsi trečios vietos laimėtojas. Prizinę vietą turime užsitikrinti gerokai anksčiau.
Kalbant apie čempiono titulą, tai aišku, kad lengva nebus. „Žalgiris“ Lietuvos mastais turi didžiulį biudžetą, turi be galo ilgą atsarginių suolelį ir panašiai.
– O kaip „Sūduva“ atsarginio suolelio kontekste?
– Turime aštuoniolika žaidėjų, iš kurių du vietiniai jaunuoliai. Tą likusį šešioliktuką sudaro svarbiausi praėjusio sezono žaidėjai bei naujokai, kurie yra geresni nei palikę komandą. Tai yra teorija, o kaip bus praktikoje – pamatysime.
Kontrolinėse rungtynėse turėjome vos vieną varžovą iš Lietuvos. Ir tai, su „Kauno Žalgiriu“ žaidėme tuo metu, kai žaidėjai dar buvo praktiškai be treniruočių.
– Sakykite, kaip taip atsitiko, kad „Sūduvoje“ žais net trys žalgiriečiai? Ir kiek teisybės, kad S. Kerla vos netapo ketvirtuoju?
– Patys žalgiriečiai pasirinko „Sūduvą“. Gal „Žalgiryje“ buvo žaidėjų perteklius, gal kitos priežastys.. Aš nežinau. O mums norint pasistiprinti tokie žaidėjai laiku ir vietoje. Tegul nesupyksta tos silpnesnės komandos, tačiau stiprintis iš devintos ar dešimtos komandos paprastai nebūna kuo. Tie atėję žaidėjai „Sūduvą“ neabejotinai sustiprins.
Kalbant apie S. Kerlą, tai situacija kiek kitokia. Apie jo persikėlimą į Marijampolę mes pradėjome kalbėti dar praėjusių metų rudenį. Lyg ir buvome pasiekę žodinį susitarimą, tačiau tuomet jis nusprendėme pasiieškoti kažko geresnio. Nerado.
Tada vasarį sugrįžo pas mus ir vėl pradėjome dėlioti sutarties detales, tačiau po dienos išvyko į Turkiją ir ten pasirašė sutartį su Kazachstano komanda. Šiaip neatmetu galimybės, kad po kelerių metų jis grįš į Marijampolę.
Beje, kalbant apie sumą, kuri buvo įvardinta spaudoje (6000 eurų – aut. past), nėra tiksli. Realiai kalbėjome apie daugiau nei du kartus mažesnį atlyginimą.
– Sakykite, ar šiai dienai visos „Sūduvos“ grandys yra užpildytos taip, kaip jūs norėjote? Pavyzdžiui, puolimo..
– Iš tikro, esame patenkinti tuo, kaip viskas susidėliojo. Puolėjų pozicijos nebuvome numatę stiprinti. Turime vieną veteraną, iš kurio vis dar tikimės didelio indėlio. Taip pat šiemet tikimės ir iš Karolio Laukžemio. Laikas jam pakilti į aukštesnį lygį – tokiu būdu jam ir pačiam atsirastų daugiau galimybių.
Turime ir aštuoniolikmetį Marką Kardoką. Problema ta, kad jis dvyliktokas – tad šiemet turės laiko skirti ir mokslams. Aišku, po mokyklos baigimo tikimės ir jo indėlio. Matysime, ar atsiskleis.
Šiaip šis klausimas turėtų būti labiau adresuotas treneriui, o ne man.
– Jei jau užsiminėte apie trenerį, tai kokie tikslai yra iškelti jam?
– Sutartyje yra įvardinta, jog turime užimti prizinę vietą ir iškovoti kelialapį į Europos turnyrą. Tokį patį tikslą kėlėme ir pernai. Vieno jau neįgyvendinome, antrą dar galime įgyvendinti šiemet.
Pernai treneris dirbo su tais žaidėjais, kuriuos rado komandoje. Šiemet jis pats dalyvavo komplektacijos procese. Norisi tikėti, kad jam pavyks. O jei nepavyks, vadinasi mūsų pasirinktas kelias nėra teisingas.
Aš suprantu, kad sporte kitaip būti negali, nes kažkas turi likti ir aštuntas, ir septintas, ir panašiai. Žmogus visada tikiesi daugiau nei iš tikro būna.
– Galite atskleisti, ar labai pakilo klubo biudžetas, lyginant su praėjusiais metais?
– Pernai turėjome surinkę 620 tūkstančių eurų, šiemet – 650. Didelio skirtumo nėra. Aišku, didelio ir negalima tikėtis. Vis tik, džiaugiamės tuo, ką turime. Aštuoniolika žaidėjų ir keturi vartininkai – konkurencija bus nemaža. Įvertinus dar ir tai, kad dalis žaidėjų gali žaisti ne vienoje pozicijoje.
– Jūsų biudžetas vienas didžiausių Lietuvos futbole. Kaip tiek metų pavyksta išlaikyti tą stabilumą?
– Pagrindas yra rėmėjai, kurie prisideda prie komandos išlaikymo. Svarbiausia, jog visi įgyvendina tai, ką pasižada. Tai itin svarbu tapo per pastaruosius trejus metus, kai neturėjome galimybės žaisti Europoje bei netekome UEFA pinigų.
Mums labai svarbu grįžti į Europos turnyrą. Todėl artimiausias mūsų tikslas netgi ne čempionato galutinė vieta, o LFF taurė. Čempionato tikslus galima koreguoti vasarą, o LFF taurės turnyre vasarą nieko neprireguliuosi.
– Tam, kad grįžtumėte į UEFA Europos lygos atranką, jums užtenka „Žalgirio“ pergalės pusfinalyje prieš „Stumbrą“. Jei dabar kas pasiūlytų LFF taurės finalą „Žalgiris“ – „Trakai“, sutiktumėte?
– Nenoriu nei girdėti. Mes patys turime patekti į finalą ir jame laimėti taurę. O kas būtų jei būtų, mūsų nedomina.
– Pakalbame apie gruodį. Teko girdėti gandų, jog svarstote palikti „Sūduvą“. Kiek realūs tie gandai?
– Per vieną susitikimą klubo žmonėms pasiūliau mane pakeisti. Jei keliame uždavinį užimti prizinę vietą, o liekame ketvirtoje – vadinasi, kažkur yra problema. Aš ir pasakiau, kad gal vertėtų pagalvoti apie permainas, jog klubui būtų geriau. Norinčių neatsirado.
Prezidento darbe nėra viskas labai paprasta. Kartais būna, kad kažkas nepasiseka, tada viskas krenta ant prezidento. Tada jis turi ieškoti išeičių, kad niekam neliktų skolų.
Kalbant apie mano asmenį, aš bet kada pasiruošęs pasitraukti – man tai nebūtų problema. Anaiptol. Esu ne pirmos jaunystės, tad gal net geriau būtų jei pakeistų mane jaunesnis, kuris geriau supranta marketingą, ryšius ir visus tuos dalykus. Aš jų nesuprantu, bet jaučiu, kad su tais pačiais pinigais tikrai galima padaryti ir geriau.
Yra tokia praktika, kad būdamas toje pačioje vietoje žmogus nebetobulėja. Atsiranda idėjų stoka. O aš su „Sūduva“ jau keturiolika metų. Kita vertus, noro atiduoti klubą bet kam irgi nėra. Vis tiek, norėtųsi garantijų, jog klubas liktų tokio pat lygmens, kokiame yra dabar.
– Ar galite atskleisti, kas yra brangiausias „Sūduvos“ futbolininkas?
– Vieno tokio nėra. Yra grupelės žaidėjų, kurios gauna panašias algas. Paskutinis išskirtinis žaidėjas buvo Rafaelis Ledesma, kurio alga siekė 10 tūkstančių litų. Tuo metu „Sūduvai“ tai buvo dideli pinigai, tačiau ir pats žaidėjas buvo išskirtinis.
Bent mums taip atrodė prieš pasirašant kontraktą. O iš tikro mes negavome tos naudos, kokios tikėjomės. Tarp jo ir trenerių buvo konfliktų ir panašių dalykų. Tačiau tai jau istorija.
– Kaip taip gavosi, kad Kazlų Rūdos „Šilas“ tapo, tarsi, „Sūduvos“ dublerių klubas?
– Net sunku pasakyti. Šiemet ten žais apie dešimt buvusių „Sūduvos“ žaidėjų, tačiau aš net nežinau, kas yra to klubo savininkai. Manau, kad taip gavosi savaime. Kažkada mums buvo patogu iš Kauno kviestis žaidėjus, dabar „Šilui“ patogu kviestis žaidėjus iš Marijampolės. Daugeliui žaidėjų paprasčiausiai su „Sūduva“ baigėsi kontraktai ir jie susitarė su „Šilu“.
Kiek kitaip buvo su Vilmantu Bagdanavičiumi ir Povilu Kiselevskiu. Jie abu turėjo su „Sūduva“ kontraktą, tačiau paprašė nutraukti jį, kad kitur galėtų gauti daugiau žaidybinio laiko. Aš juos puikiai suprantu.
Gyvenimas parodys, ar jie teisingai pasirinko, bet būdamas jų vietoje aš elgčiausi taip pat.
Dabar turime du jaunus žaidėjus, o komandoje kovojančioje dėl prizinės vietos labai daug jaunimo būti negali. Mūsų jaunimas žaidžia antroje komandoje antroje šalies lygoje.
– Nemanote, kad antrai komandai verčiau būtų žaisti pirmoje lygoje?
– Atvirai pasakius, nemanau. Aišku, jei sportiniu principu komanda išeis, tai žaisime. Bet prasmės nematau.
Mūsų jaunimas žaidžia U-19 Elitinėje lygoje, kurioje gauna praktikos. Dėl šios lygos tvarkaraščio ruduo – pavasaris futbolininkai dar spėja pasižaisti ir antroje lygoje.
Išlaidų prasme, antra lyga yra žymiai pigesnė nei pirma. O antros lygos stipresnės komandos nuo pirmos lygos silpnesnių nelabai skiriasi.
Pernai mačiau daug antros lygos rungtynių, tai likau patenkintas. Būna visai gražaus futbolo. Kelis šios komandos žaidėjus kvietėme pasitreniruoti su pirma komanda, tačiau jie išėjo į armiją. Mano akimis, su ta antra komanda viskas gerai.
– Karolis Chvedukas pastaruoju metu nerungtyniauja. Ar tiesa, kad dėl drausmės nusižengimų?
– Jis patyrė buitinę traumą. Jį stipriai sumušė – sulaužė raktikaulį, šonkaulius, dar kažką. Tiesa, situacija gerėja. Jis jau pradėjo bėgioti, o kada grįš į aikštę atsakyti gali tik gydytojai.
Jei atvirai, tai mums ir gaila žmogaus, tačiau iš kitos pusės – mes pykstame ant jo. Juk jis tą traumą patyrė ne futbolo aikštėje ar namie nukritęs nuo laiptų.
Blogiausia, kad panaši situacija su K. Chveduku kartojasi ne pirmą kartą. Pernai taip pat buvo susimušęs, tik tiek kad tada pasėkmės nebuvo tokios rimtos.
Sutartyje tokius dalykus esame labai aiškiai įvertinę, tad jei jam negaila savęs, tegul elgiasi kaip tinkamas. Nesu jam nei mama, nei tėvas, kad mokyčiau. Tačiau jei dėl jo veiksmų nukenčia komanda, tai finansiškai nukenčia ir jis pats.
– Po sezono minėjote, kad atsisveikinsite su vartininkų treneriu Audriumi Ramonu, tačiau vėliau persigalvojote. Kas pasikeitė?
– Tikrai aš sakiau, kad atsisveikinsime? Gal tai labiau buvo interpretacija, nes pernai jo sutartis buvo pasibaigusi. Derinomės dėl naujos ir tai užtruko gerą mėnesį. Kalbu ne tik apie pinigus, bet ir apie atstovavimą rinktinei.
Mūsų pozicija irgi tokia dvejopa. Garbė turėti kuo daugiau savo atstovų rinktinėje, tačiau iš kitos pusės, tuo metu nelieka kas dirba klube.
Kitas dalykas – turėjome labai įtemptą sezono pabaigą, tad kol lentelė nebuvo aiški, nesinorėjo daryti skubotų sprendimų. Laukėme sezono pabaigos. Bet tai normalus dalykas. Svarbiausia, kad susitarėme.
– Ant kokio laiptelio stovės „Sūduvai“ pasibaigus sezonui?
Pirmame trejete.
