- Kokio amžiaus pradėjai profesionaliai žaisti futbolą?
- Būdamas 15 metų pirmą kartą „Bangos“ sudėtyje debiutavau aukščiausioje futbolo lygoje.
Po kurio laiko vienas Vilniaus „Žalgirio“ atstovas pakvietė atvykti į sostinės klubą. Iš pradžių žaidžiau šio klubo jaunimo komandoje, o vėliau prisijungiau prie pagrindinės sudėties. Būdamas 19-os pasirašiau kontraktą su Vladikaukazo „Alanija“, bet šiam klubui tinkamai neatsiskaičius, teko likti Lietuvos sostinėje. Bet jau po metų išvykau į Ukrainą.
- Skirtinguose užsienio klubuose praleidai dešimtmetį. Ko reikia futbolininkui, kad patrauktų užsienio ekipų dėmesį: įspūdingo ir stabilaus žaidimo ar gero agento?
- Reikia tinkamu laiku atsidurti tinkamoje vietoje ir, kas be ko, parodyti, ką sugebi geriausiai. Žaisdamas „Krivbas“ (Ukraina) ekipoje patekau į selekcionierių iš Samaros akiratį, o po kurio laiko susipažinau su agentu iš Rusijos, su kuriuo ir pradėjau bendradarbiauti.
- Ilgai neužsibūdavai užsienio klubuose. Kodėl?
- Dažniausiai futbolininko karjeros planus koreguoja traumos. Per savo karjerą patyriau dvi labai sunkias traumas: žaidžiant (Kijevo) „Arsenal“ (Ukraina) klube trūko kelio sąnario kapsulė, o po metų, kai atstovavau (Voronežo) „Fakel“ (Rusija) komandai, plyšo kryžminiai raiščiai. Prireikė nemažai laiko, kad įgaučiau tinkamą fizinę formą ir galėčiau rungtyniauti aukščiausiame lygyje.
- Kuris klubas paliko giliausius atsiminimus?
- Ukrainos aukščiausioje lygoje rungtyniaujančioje (Simferopolio) „Tavrija“ ekipoje praleidau penkis nuostabius metus. Žaisdamas šiame klube pasijutau futbolininku: klubo finansinės galimybės, gyvenimo ir treniruočių sąlygos, atmosfera stadionuose mane tiesiog pribloškė. Buvo tikrai sunku atsisveikinti su šiuo klubu.
- Tavo spalvingoje karjeroje buvo nemažai šviesių momentų - atstovavai įvairių amžių nacionalines rinktines. Kokius įvykius prisimeni su didžiausiu malonumu?
Teko atstovauti tiek jaunimo, tiek nacionalinei rinktinei. Mūsų metų jaunimo U-18 rinktinė buvo pirma Lietuvoje, kuriai pavyko patekti į Europos čempionato finalo etapą. Šiame čempionate teko kovoti su grėsmingais varžovais, kurių sudėtyje žaidė dabartinės pasaulinės futbolo žvaigždės: Xavi (Ispanija), T. Hildebrandas (Vokietija), Simao (Portugalija).
Turėjome istorinę galimybę laimėti prieš ispanus, bet nesugebėjome išlaikyti įgytos persvaros ir, iki rungtynių pabaigos likus žaisti 2 minutėms, praleidome du įvarčius. Beje, po metų Ispanijos rinktinė laimėjo pasaulio futbolo čempionatą. Reprezentacinei šalies futbolo rinktinei atstovavau 17 kartų. Per tą laiką prie komandos vairo stovėjo garsūs Lietuvos specialistai Benjaminas Zelkevičius ir Algimantas Liubinskas bei portugalas Jose Couseiro, kurio darbo specifika pakerėjo ne tik mane, bet ir ne vieną rinktinės žaidėją.
- Į „Bangą“ atėjai iš „Ekrano“. Kodėl palikai daugkartinio Lietuvos čempiono gretas?
- Pasibaigus kontraktui, nutarėme jo nepratęsti. Ilgai klubo ieškoti nereikėjo, grįžau ten, kur pradėjau savo futbolininko karjerą.
Esi vyriausias Gargždų klubo žaidėjas. Kaip sekasi įsilieti į jauną kolektyvą?
Tiesa pasakius, nesijaučiu vyresnis, tad su visais be didelio vargo randu bendrą kalbą.
- Ar galėtumei palyginti dabartinę „Bangą“ ir ta „Banga“, kurioje pradėjai futbolininko karjerą?
- Dabartinis klubas daug profesionalesnis, žaidėjams sudarytos kur kas geresnės sąlygos treniruotis bei siekti profesionalios karjeros.
- Ar galima teigti, kad futbolininko karjerą baigsi Gargžduose?
- Tikiuosi.
- Ar jau galvojai kuo užsiimsi baigęs futbolininko karjerą?
- Turiu įvairių minčių. Aišku, staigiai pasitraukti iš futbolo būtų per skaudu, tad puoselėju mintį pradėti lankyti futbolo trenerių kursus.
