„Pačioje pradžioje jau sakiau, kad negali kažko tikėtis iš Dakaro, nes visi lūkesčiai bus paversti pelenais. Papuoli į tokį reikalą, kuris tave ilgai gręžia kaip šlapią rankšluostį, net kai sausa, nė lašo neliko, vis tiek gręžia. Bet jau kitais metais žinosiu, ko tikėtis. Mane labiausiai nustebino, kad net beviltiškomis sąlygomis judi į priekį, kiekvieną dieną keliesi nevalgęs, nemiegojęs ir visi taip juda, žmonėms tiek motyvacijos ir jėgų atsiranda“, - sakė V. Žala.
- Kaip vertinate automobilį?
- Automobilis mums davė reikalų, bet mus nudžiugino, kad jis yra greitas, su juo galima važiuoti ir jeigu jis važiuoja, jis gali būti konkurencingas. Mūsų tikslas kitiems metams yra jį padaryti važiuojantį pilną distanciją. Beveik esu tikras, kad važiuosime su tuo pačiu automobiliu, mums tiesiog reikia padaryti, kad jis būtų konkurencingas visą distanciją.
- Išsilaikymas iki dešimtojo etapo jums yra geras rezultatas kaip naujokams?
- Aš finišą buvau nurašęs jau daug anksčiau. Turėjome tiek bemiegių naktų ir tokių situacijų, kur atrodė, kad viskas, jau ten ir liksime, bet šiaip taip vis ropodavome į priekį. Dešimtasis ruožas buvo sudėtingas tuo, kad ten įlindome į smėlį, nes automobilis turi problemų su pajėgumais. Kietu gruntu gali judėti į priekį, kad ir liūdnu tempu, o smėlyje be galios sustoji. Mes du trečdalius tos distancijos gudraudami ratais kvadratais apvažiavome, bet trečioje dalyje, kai pradėjo temti, teko iškelti rankas. Ateičiai išsprendus pajėgumo problemą, manau, kad važiuotume iki pabaigos.
- Gavote išskirtinį suvenyrą – kepures. Ką jos jums primins?
- Jos mums primins vietinių žmonių nuoširdumą. Kai turėjome pirmą sunkiausią naktį, buvome įstrigę nedideliame miestelyje, upės vagoje ir mus žmonės vos ne rankomis išnešė ir išstūmė. Man tai primins tą Dakaro dvasią, ten yra milžiniškas palaikymas, žmonės pakelėse šokinėja, mojuoja ir nuoširdžiai džiaugėsi. Ypač Bolivijoje yra euforija, žmonės džiaugiasi ir net važiuodamas 80-as gali pasijausti žvaigžde.
- Kaip pasibaigė jūsų mechanikams, kurie buvo apvogti?
- Įkliuvome. Sakė, kad Rosarijuje yra didžiausias nusikalstamumas ir pavojingiausias miestas. Viešbutyje buvo pavogti daiktai ir juos labai gudriai iškraustė, nes pinigai liko vietoje, o pasų nebuvo. Atgaminome, kad jie viešbutyje dingo. Po policijos apsilankymo, jie staiga atsirado, nes jiems Dakaras yra garbės reikalas, tik tiek, kad mechanikai nespėjo į skrydį, bet bent jau neįstrigo ten savaitei.
- Bet vietoj mechanikų teko pavairuot sunkvežimį ir pristatyti jį, gal ateityje ir sunkvežimį norėtųsi vairuoti?
- Šiaip yra smagu vairuoti sunkvežimį. Važiuojant automobiliu rikiuotės pabaigoje, vienas iš nejaukiausių momentų, kai pradeda tave vytis sunkvežimiai ir iš galo matai „Kamaz“ šviesas. Pagalvojau, kad pabaigoje važiuoti nesmagu, nes kai sunkvežimiai lenkia tikrai nėra jauku.
