Kaip įmanoma vienu metu vadovauti vienai stipriausių sunkvežimių komandų pasaulyje ir pačiam dalyvauti „Dakaro“ ralyje?
Iš principo visi darbai jau padaryti, užduotys komandai suskirstytos ir man čia nebėra prasmės maltis nuo ryto iki vakaro ir trasoje aš komandai būsiu naudingesnis nei bivuake. „Astanai“ vadovauju jau dvejus metus. Man daug paprasčiau, ypač kai dirba tie patys žmonės.
„Astanos“ komanda dirba kaip laikrodis?
Tikrai taip. Šiemet važiavome pasaulio čempionate ir daug kitų lenktynių.
Aplink mus žmonės kalba vien lietuviškai. Kiek mūsų tautiečių komandoje?
12. Jie dirba mechanikais, rūpinasi logistika, vairuoja pagalbines mašinas.
O tai kiek kazachų ar kitų šalių atstovų?
Praktiškai nėra. Štai, nebent mūsų draugas Taledas. Jis atvyko iš Dubajaus truputį mums padėti ir pailsėti. Kazachstane nuolat pabrėžia ir rodo didžiulę pagarbą, kad Kazachstano rinktinę aptarnauja lietuviai. Labai miela, kad mes taip prisidedame prie Lietuvos vardo garsinimo.
O jūsų paties ekipažas? Spėjote paruošti automobilį iki starto?
Startuojame paprastoje T2 klasėje. Ką norėjome tą padarėme, o ir nelabai dar ir yra ką daryti mūsų automobiliui.
O kokie jūsų asmeniniai tikslai šiemet?
Aš turiu savo tikslą, bet nenoriu jo įvardinti. Tai slėgtų. Jei savo norimą rezultatą atskleidi, tai visi tokio ir laukia. Aš niekam nieko nežadu ir nenorėčiau, kad nepasisekus kas nors griebtų mane už gerklės. Manęs nedomina paskutinės vietos, bet tai taip pat daug priklauso nuo automobilio ir fortūnos. Jei technika nepaves, tai esu įsitikinęs, kad turėtume būti apie vidurį.
Man jau sunku suskaičiuoti kelintas čia jūsų „Dakaras“.
Kaip lenktynininkui tai jau penktas, o kaip komandos vadovui ar lydinčiam asmeniui – devintas.
Važiavote tiek originaliame „Dakare“ Afrikoje, tiek Pietų Amerikoje. Sako pastarasis yra daug paprastesnis. Galite palyginti?
Taip, Afrikoje važiuoti daug sudėtingiau. Ten ryte startavęs tu iki vakaro gali nesutikti gyvos dvasios. Ir tai labai slegia. Tai didžiulis išbandymas. Tada esi vienas pats su savimi, su savo sugebėjimais, o jei dar neturi draugų, kurie sustos tau padėti, tada esi labai didelėje bėdoje. Afrikoje greičio ruožai siekdavo iki 700 kilometrų. Sugedus vidury greičio ruožo jau būdavo nejauku ir nejuokinga, o apie rezultatą jau nebegalvodavai. Ten pagalbos iš niekur nesulaukdavai. Čia prie kiekvieno kupsto ir kaktuso laukia minios žmonių. Sugedus, patyrus avariją jie atbėgs, atneš vandens, nuplėš nuo savo automobilio žarną, kad tik tau būtų gerai, tuo pačiu tave pašers panadomis, duos šalto vandens. Čia žmonės yra „Dakaro“ fanatai ir jį myli kaip futbolą tiek pat.
O tai kuris finišas saldesnis? Tas Afrikoje, kur milžiniški išbandymai ar Pietų Amerikoje, kur tokia atmosfera?
Man, vis dėlto, saldžiausias buvo 2003 metais Afrikoje. Tada važiavome visiškai nepasiruošę, neturėdami jokio palaikymo. Automobilį pirkome už 5000 dolerių ir neturėjome jokio palaikymo. Manau su tokiu biudžetu niekas niekada nėra startavę. Tada finišavome 51 pozicijoje. Tai buvo sunkiausias ralis, bet dėl to ir įsimintiniausias. Kitas brangiausias buvo čia, Amerikoje. 2009 metais baigėme 25-oje pozicijoje. Tada ir įrodėme, kad lietuviai gali kovoti dėl aukštų pozicijų tokiose varžybose.
Belieka palinkėti sėkmės, nebent prietarai jums neleistų.
Aš jokių prietarų neturiu. Mes kiekvienas savo likimo kalvis. Prietarai tik slegia. Todėl nei jų, nei kokių talismanų neturiu. Galit drąsiai linkėti.
Tada sėkmės!
Ačiū.
