Duodamas interviu 25-erių metų lenktynininkas pasakoja turėjęs įveikti nemažai sunkumų, kol pavyko užkopti ant aukščiausio nugalėtojų pakylos laiptelio.

– Šiųmetis sezonas, regis, buvo sėkmingiausias per visą profesionalo karjerą. Kaip vertinate savo pasiekimus?

– Iškovotas Lietuvos motokroso čempiono titulas „Quad“, vadinamojoje keturračių, klasėje – dėsningas ir užtikrintas pasiekimas. Keturiuose įvykusiuose mūsų šalies čempionato etapuose iš aštuonių važiavimų laimėjau penkis. Iki šiol per šešerius metus trunkančią sportininko karjerą Lietuvos motokroso čempionate esu dukart užėmęs trečią vietą.

Pernai laimėjau visus važiavimus, išskyrus vienintelį, kuomet keturratis apmaudžiai sugedo trasoje, tad teko tenkintis antrąja vieta, nuo nugalėtojo atsilikus vos dviem taškais. Taigi šįkart pagaliau pasiektas čempiono titulas labai brangus, o pergalės skonis išties saldus. Paskutiniame etape teko varžytis ne tik su lietuviais, bet ir pajėgiausiais Baltijos šalių sportininkais. Vieną važiavimą laimėjau, tos dienos varžybose likau antras. Vadinasi, turiu parako kautis su galingais varžovais, o tai ypač motyvuoja.

Dar vienas ne mažiau svarbus trofėjus – antra vieta Latvijoje ir Estijoje vykusiame komerciniame turnyre „Superkauss“. Ten buvau vienintelis lietuvis tarp elitinių Baltijos šalių lenktynininkų, todėl šiuo savo pasiekimu esu itin patenkintas. Tiesa, paskutiniame etape patyriau avariją ir susilaužiau ranką. Maniau, kad ši nelaimė palaidojo viltis užimti prizinę vietą, bet artimiausi varžovai irgi nepasiekė finišo dėl technikos gedimų. Matyt, čia jau Aukščiausiasis šitaip atlygino už mano skausmingą traumą. Kitąmet šių tarptautinių lenktynių organizatoriai nori vieną etapą surengti ir Lietuvoje. Esu tikras, kad toks didelis šou patiktų mūsų žiūrovams, o ir man pačiam būtų smagiau varžytis savos publikos akivaizdoje, jaučiant jos palaikymą.

– Prasitarėte, kad ranką kaustantis gipsas – motosporto pasekmė. Ar po tokių skaudžių incidentų nekyla minčių spjauti į tą nuolatinę riziką ir pavojus, tykančius motokrose?

– Šįsyk trauma išties rimta, bet ji nebe pirma. Ranką teko operuoti, o netrukus prireiks dar pašalinti iš jos metalinę plokštelę ir lauks ilgoka reabilitacija. Paskutiniai trys sezonai man vis baigdavosi skausmingai – užpernai susižalojau dešinį riešą, pernai nutraukiau kojos raiščius, o šiemet „atėjo eilė“ kairei rankai. Daug kas klausia: „tai gal jau nebevažiuosi, pakaks?“ Kaskart atsakau, kad traumos manęs tikrai nesustabdys.

Pernai pavyko nustebinti netgi medikus, sakiusius, jog po tokios kojos traumos ilgai nebesėsiu ant motociklo. Daug kas mane „nurašė“. Tačiau kasdien po du - tris kartus atlikinėdavau reabilitacijai skirtus pratimus, kone po pusdienį praleisdavau sporto salėje ir pasiekiau savo. Skeptikams pateikiau staigmeną: ne tik sėdau ant keturračio, bet ir tapau čempionu. Mėginsiu taip pat greitai atsistatyti ir po rankos lūžio. Sėdėti vietoje ir pliumpinti alų – ne mano būdas. Kol jaučiu, kad galiu būti dar greitesnis, tol važiuosiu, o kai matysiu, kad trasose nebetobulėju, užleisiu vietą jaunesniems.

– Kodėl pasirinkote toli gražu ne pačią populiariausią sporto šaką Lietuvoje?

– Esu kilęs iš Rokiškio, kur motokrosas yra daugelio mėgstamas. Svajonę važiuoti turėjau jau seniai, bet aplinkybės neleido – prieštaravo tėvai, trūko lėšų. Vis dėlto savo tikslą galiausiai pasiekiau. Pradžioje važiavau su standartine, specialiai sportui neruošta technika, tad pirmieji metai buvo veikiau pažintiniai. Pamatęs, kad neblogai sekasi, investavau į techniką, sulaukiau paramos iš šalies, daug padėjo tėvai. Jau po metų, persėdęs ant rimtesnio motociklo, užėmiau trečią vietą šalies čempionate. Manau, kad per gana trumpą laiką pasiekiau visai nemenkų rezultatų. Dabar noriu tik nesustoti progresavęs.

– Kodėl būtent keturratis, o ne įprastas motociklas?

– Daug kas to klausia, bet vieno konkretaus atsakymo neturiu. Mano karjeros pradžioje „Quad“ klasė motokrose dar tik kūrėsi, o keturračius labai mėgau, tad pabandžiau ir nutariau ties jais apsistoti. Brolis važinėja įprastu motociklu. Esu jį išbandęs – fiziškai važiuoti kiek lengviau ir dalyvavimas varžybose atsieitų pigiau. Daugelis sportininkų irgi pripažįsta, kad keturračiais lenktyniauti kur kas sudėtingiau. Dėl trumpesnės važiuoklės, mažesnių ratų ir kitų konstrukcinių ypatumų čia lenktynininkui tenka kur kas didesnės apkrovos. Apskritai ši sporto šaka laikoma viena sunkiausių. Man tai tėra tik dar vienas iššūkis, kurį tikrai pamėgau ir nenoriu keisti į nieką kitą.

– Kaip vertinate varžovus, su kuriais tenka kovoti trasose ir kokius tikslus bei planus dėliojate kitų metų sezonui?

– Tenka pripažinti, kad Lietuvoje konkurencija pernelyg kukli. Šiemet dėl aukščiausių vietų keturračiais motociklais varžėmės vos dviese. Tai yra viena iš priežasčių, dėl ko stengiuosi kuo dažniau važiuoti svetur – Latvijoje, Estijoje. Ten motokrosas kur kas populiaresnis ir sportininkai gerokai pajėgesni. Kitų metų planuose yra grandiozinis tikslas – dalyvauti Europos motokroso čempionate. Dėsiu visas pastangas, kad ši svajonė išsipildytų. Norisi išmėginti jėgas tarp greičiausių Senojo žemyno sportininkų ir sykiu pristatyti jiems mūsų šalį, kad žinotų, jog ir Lietuvoje motokrosas gyvas.

Neabejotinai vėl dalyvausiu Lietuvos motokroso čempionate ir mėginsiu apginti iškovotą titulą. Taip pat duoklę atiduosiu šiemet debiutavusiai savo komandai „MS Motorsports-Eurodita-Bikeparts“. Komandinėje įskaitoje taškus ekipai renka penki greičiausi sportininkai, tad privalau būti vienas jų. Iš viso šiuo metu turime 17 lenktynininkų. Žengiame treti tarp lietuviškų komandų. Kitąmet privalome neužleisti pozicijų ir kilti tik aukštyn. Taipogi veikiausiai važiuosiu Latvijos ir Estijos motokroso čempionatuose bei dar kartą mėginsiu jėgas „Superkauss“ turnyre. Iš viso per sezoną planuoju dalyvauti maždaug 20 varžybų.

– Kokio fizinio pasirengimo reikia kovojant profesionalų gretose dėl aukščiausių titulų?

– Pasibaigus sezonui, turiu kelias savaites poilsio, o netrukus vėl pradedu ruoštis kitiems metams. Padedamas savo trenerio Lino Šiaučiūno, visą žiemą intensyviai sportuoju. Treniruotės labai įvairios – darbas salėje su svoriais, irklavimas, dviračio mynimas, plaukiojimas baseine, sprintų ir ilgesnių distancijų bėgimas manieže. Viskas daroma kūnui sustiprinti, koordinacijai gerinti, ištvermei bei reakcijai lavinti. Kas mėnesį atliekami kraujo tyrimai, stebimos organizmo reakcijos į krūvius. Šiame sporte nieko neapgausi, čia negali simuliuoti – svarbu būti visavertiškai pasiruošus tiek fiziškai, tiek psichologiškai. Jei tik kuri nors kūno vieta liks silpnesnė, tai iškart atsispindės varžybų rezultatuose. Juk kiekvienose lenktynėse mums tenka beveik valandą praleisti prie keturračio vairo, šokinėjant per duobes ir tramplinus, o tai reikalauja didelės ištvermės. Daug ką pasako vien tai, kad pulsas važiavimo metu siekia 180-190 tvinksnių per minutę, o tokiu ar net mažesniu širdies režimu bėgikai įveikia maratonus.

– Ar visa tai reiškia, kad motokroso lenltynininkai irgi privalo laikytis griežto sportinio režimo?

– Be jokios abejonės. Būtina reguliuoti ir mitybą, tad picomis ar kitu panašiu maistu leidžiu sau pasilepinti tik po sezono, turėdamas trumpas atostogas. Dar prieš pradėdamas profesionaliai sportuoti, kaip ir daugelis, maniau, kad čia viskas labai paprasta ir gražu, bet pasirodo, jog realybė visai kitokia. Vien pasilakstymų keturračiu tikrai nepakanka. Tiesa, baigiantis žiemai, po intensyvaus fizinio pasirengimo, sėsiu ant motociklo. Pirmosios važiavimo treniruotės vyks uždaroje motokroso trasoje Estijoje. Vėliau planuojama kelių savaičių stovykla Belgijoje ir Olandijoje, kur vėl lauks kompleksinės treniruotės: ilgas bėgimas ryte, po to – važiavimas keturračiu ir vakarinis atsistatymas minant dviratį. Šitaip kone kasdien. Į sportą žiūriu itin rimtai. Esu įsitikinęs, kad tik maksimaliai atsiduodamas savo veiklai galiu pasiekti užsibrėžtų tikslų, o kartelę sau mėginu kelti vis aukščiau.

– Papasakokite apie savo lenktyninį motociklą.

– Kitąmet ketinu atnaujinti techniką. Iki šiol visąlaik važiavau KTM markės keturračiu, bet jis jau parduotas, tad persėsiu ant „Honda“. Žinoma, daug kas priklauso nuo materialinių galimybių. Važiuodamas profesionaliame lygyje technikos paruošimui negali taupyti, nes kiekviena, net ir menkiausia, pro akis praleista smulkmena gali nulemti sustojimą trasoje. Jei pavyks surinkti pakankamą biudžetą, savo planus įgyvendinsiu kur kas lengviau. Vien sportinio keturračio paruošimas varžyboms kainuoja apie 60 tūkst. litų. Profesionaliame sporte keičiama bemaž 95 proc. agregatų ir detalių, o iš originalių komponentų lieka tikriausiai tik plastikinės apdailos. Apie treniruotėms skirtą antrą motociklą nė negalvoju – verčiau tinkamai paruošti vieną. Kol kas jo ir pakaks.

– Užsiminėte, kad pirmus metus sportavote padedamas profesionalaus trenerio. Kokios įtakos tai turėjo jūsų pasiekimams?

– Esu išties dėkingas Linui Šiaučiūnui už patarimus ir nuolatinį palaikymą bei motyvaciją. Jis žinojo, kada reikia spyrio į pasturgalį, kai nuo didelio nuovargio man norėdavosi nuleisti rankas. Apskritai su treneriu tapom itin artimi bičiuliai. Jei nesusitinkame akis į akį, tai bent telefonu bendraujame apie tris kartus per dieną – beveik dažniau nei su namiškiais. Atsiskaitydavau jam už kiekvieną atliktą treniruotę, informuodavau apie savijautą, rezultatus, progresą ir panašiai. Visi šio sezono pasiekimai – tai ne tik mano, bet ir trenerio uolaus darbo vaisius. Dėkingas esu ir visai komandai, jos ištikimiems fanams bei rėmėjams. Be jų irgi nebūtų pergalių. Pavyzdžiui, mano brolis kaskart ištikimai eina mechaniko pareigas. Sakyčiau, kad jis per varžybas pavargsta netgi labiau nei aš pats. Savo ruožtu esu tvirtai pasiryžęs padaryti viską, kad kitąmet „MS Motorsports-Eurodita-Bikeparts“ komandos vardas būtų girdimas dar garsiau.

Šaltinis
Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
www.DELFI.lt
Prisijungti prie diskusijos Rodyti diskusiją (20)