Ispanijos rinktinės pergalę pirmiausia lėmė daugumos jos krepšininkų didesnė patirtis tokio rango varžybose. Jie kur kas geriau susitvarkė su jauduliu, laisviau jautėsi aikštėje. Ispanams puolant puikiai „vaikščiojo kamuolys“, o Pau Gasolis mums buvo per kietas riešutas. Viena iškalbinga detalė, bylojanti apie katalono žaidimo lygį – jis per 32 minutes išprovokavo 10 pražangų ir nepadarė nė vienos klaidos!

Galbūt mūsų ekipai reikėjo anksčiau pasitelkti zoninę gynybą, o ne tada, kai varžovai jau buvo įsibėgėję ir pajutę taiklių metimų skonį. Tačiau esmė ta, kad ši Ispanijos komanda tiesiog pajėgesnė už mūsų rinktinę.

Apie finalą pakaks. Kadangi čempionato uždanga jau nusileido, laikas apibendrinti atskirų Lietuvos krepšininkų pasirodymą dešimtbalėje sistemoje:

Mantas Kalnietis (8 balai). Jam teko milžiniškas krūvis (aikštėje praleido vid. 34,2 minutės), nes įžaidėjo pozicijoje nebuvo lygiavertės pamainos. Mantas neblogai dirigavo žaidimui, vidutiniškai atliko net 7,8 rezultatyvaus perdavimo, per daugumą dvikovų solidžiai gynėsi. Akis truputį bado prastas bendras dvitaškių ir tritaškių pataikymas (34,4 proc.) ir didokas klaidų skaičius (3,7). Šias blogybes sąlygojo ir nuovargis bei tas faktas, kad beveik visą praėjusį sezoną įžaidėjas praleido dėl traumos.

Renaldas Seibutis (7). Per daugelį rungtynių užtikrintai gynėsi. Keliuose mačuose varžovų gynybą efektyviai draskė prasiveržimais, bet apskritai puolimas šlubavo. Per visą čempionatą mūsų atakuojantysis gynėjas įmetė tik 2 tritaškius iš 15 (13,3 proc.). Vid. 7,8 pelnyto taško – skurdokas rodiklis Renaldui.

Jonas Mačiulis (9). Buvo geriausias, stabiliausias, psichologiškai tvirčiausias Lietuvos rinktinės žaidėjas. Įrodė, kad sugeba ne tik puikiai gintis, bet ir versti kalnus puldamas. Neblogai atrodė ir rungtyniaudamas sunkiuoju puolėju. 13,8 pelnyto taško, 6,3 atkovoto kamuolio, 53,8 proc. tritaškių – statistika, kuri papuoštų bet kurį žaidėją.

Paulius Jankūnas (7,5). Smarkiausiai tempė mūsų komandą į pergalę per akistatas su ukrainiečiais ir gruzinais. Nors mače su serbais į krepšį žiūrėjo retai, bet nuostabiai gynėsi prieš Nemanją Bjelicą. Tai buvo vienas pagrindinių mūsų sėkmės veiksnių. Pirmenybėse taikliai šaudė iš toli (43,8 proc.), bet norėjosi kiek geresnės kovos dėl atšokusių kamuolių (3,8).

Jonas Valančiūnas (8). Daug padėjo rinktinei, ypač puldamas. Vid. 16 taškų, 8,4 atkovoto kamuolio per 27,5 minutės – tikrai neprastas rezultatas 23 metų krepšininkui. Tačiau gruzinas Zaza Pačulija ir ispanas Pau Gasolis įrodė, kad Jono puolimas dar toli gražu nėra tobulas. Jam reikia gerinti apgaulingų judesių arsenalą žaidžiant nugarą į krepšį ir, aišku, metimą iš vidutinio nuotolio.
Ir uteniškio gynyba nebuvo nepriekaištinga. J. Valančiūnas nesusitvarkė su minėtais dviem oponentais, taip pat su ukrainiečiu Kyrylo Fesenka. Ir komandinėje gynyboje Jonui reikėtų pasitempti.

Mindaugas Kuzminskas (7,5). Palyginti su praėjusiu pasaulio čempionatu ar 2013 metų Europos pirmenybėmis atliko žingsnį į priekį. Pirmiausia sustiprėjo psichologiškai, bet dar daugiau sveiko įžūlumo ir sportinio pykčio nepakenktų. Buvo vienas pagrindinių žaidėjų rungtynėse su čekais, italais ir serbais. Gaila, kad tritaškiai dažnai skriejo pro šalį (23,8 proc.).

Artūras Milaknis (6). Gynėsi šiaip sau, o tritaškius kaip snaiperis metė pusę velnio (42,3 proc., 11/26). Kokybiškiausiai rungtyniavo dvikovose su čekais ir italais. Nors Artūrui – jau 29-eri, bet jis buvo rinktinės debiutantas. Kai kuriuose mačuose jautėsi nedrąsiais ir neužtikrintai.

Antanas Kavaliauskas (6). Pakankamai laiko pasireikšti gavo ketveriose rungtynėse. Tik vienose jų – su Estija – žaidė tikrai gerai. Kaip vidurio puolėjui trūko ūgio, neretai prisirinkdavo nereikalingų pražangų – kovos įkarštyje Antanas nejaučia, kaip varžovą ne pagal tasykles stumia kūnu ar rankomis.

Robertas Javtokas (5). Ar dėl amžiaus, ar dėl ankstesnių traumų padarinių mūsų „centras“ atrodė gerokai sulėtėjęs. Vis dėlto komandinėje gynyboje Robertas vis dar lieka naudingiausiu mūsų vdurio vidurio puolėju. Jei R. Javtoko fizinė forma prieš Rio de Žaneiro olimpies žaidynes bus tokia pati kaip per šį žemyno čempionatą, reikėtų pamąstyti apie karjeros rinktinėje pabaigą.

Deividas Gailius (5). J. Kazlauskas labiau pasitikėjo A. Milakniu, todėl D. Gailių aikštėje laikė itin trumpai (vid. 8,5 min.). Jis svariai prisidėjo prie pergalės prieš Latviją. Manau, jog Deividas buvo vertas šiek tiek daugiau žaidimo minučių.

Domantas Sabonis (5). Mūsų treneris nusprendė nerizikuoti ir 19-metį puolėją daugiausia laikė ant suolo. Jaunasis Saboniukas solidžiai žaidė per daugumą kontrolinių mačų, čempionate naudingai rungtyniavo su belgais. Visgi Domantas dar per jaunas, kad jau dabar būtų tvirtas rinktinės ramstis.

Lukas Lekavičius (5). Mūsų mažylis turi milžinišką potencialą, bet paaiškėjo, kad tokiose aukščiausio lygio varžybose įmestas į ugnį toli gražu ne visada gali iš laužo išlipti sveikas. Tiesa, jam buvo suteikta mažai laiko atsiskleisti. Mano nuomone, jis yra ateities žaidėjas, o Europos čempionate Adas Juškevičius, ko gero, būtų davęs daugiau naudos.