Jų žodžius patvirtino pats sportininkas.
„Buvau pasirengęs viskam, – pasakė rusų čiuožėjas, kai Vankuverio olimpiadoje atsidūrė antrojoje vietoje po amerikiečio Evano Lysaceko. – Po šio pralaimėjimo neketinu pasitraukti.“
J. Pliuščenka laimėjo sidabro medalį ir 2002 m. Solt Leik Sičio žaidynėse. Po pergalės Turine jis jau buvo baigęs karjerą ir grįžo po trejų metų pertraukos, mėgindamas laimėti antrą olimpinį aukso medalį iš eilės, kaip Dickas Buttonas 1952 m. Tačiau jam nepavyko.
„Labai tikėjausi laimėti, – prisipažino J. Pliuščenka. – Tačiau Evanui aukso medalio reikia labiau nei man. Galbūt dėl to, kad aš jau vieną turiu. Turiu pripažinti, kad du sidabro ir vienas aukso medalis – ne taip jau blogai.“
Tris olimpinius medaliu savo kolekcijoje dabar turintį J. Pliuščenką lenkia tik švedas Gillisas Grafstromas, kuris laimėjo keturis: auksą 1920, 1924 ir 1928 metais ir sidabrą 1932 m.
Tačiau dailusis čiuožimas dabar mažai kuo beprimena sportą, kurį žinojo G. Grafstromas – būdamas 27-erių J. Pliuščenka jau laikomas veteranu. Be to, jis turėjo sveikatos problemų, todėl buvo priverstas nutraukti karjerą, nors šį sezoną grįžo.
J. Pliuščenka prisipažino, jog jam kelia sąmyšį kryptis, kuria vystosi dailusis čiuožimas, ir jis nesupranta, kodėl jo įvaldytas keturgubas šuolis jau nebėra svarbus.
„Jei olimpinis čempionas nepadaro keturgubo šuolio, nebežinau, kas tai. Tai nebe vyrų dailusis čiuožimas, bet šokiai ant ledo“, – akmenį į teisėjų ir E. Lysaceko daržą metė rusas.
Dar vienas svarbus veiksnys, galbūt priversiantis J. Pliuščenką tęsti karjerą – kitos žiemos olimpinės žaidynės 2014 m. vyks Sočyje, Rusijoje.
