„EuroBasket 2011“ pamokos: kaip uždegti žmonių širdis

 (349)
Lietuvos rinktinės žaidėjai
Lietuvos rinktinės žaidėjai
© DELFI (Š.Mažeikos nuotr.)

„Mūsų specialusis korespondentas pabuvojo žaliųjų žmogeliukų planetoje ir grįžo į žemę, pasisėmęs žinių iš ateivių“, – taip, intriguojančiai jausmingą komentarą apie Lietuvoje pasibaigusį Europos krepšinio čempionatą „EuroBasket 2011“ pradeda Rusijos sporto naujienų portalas sovsport.ru.

Nieko panašaus nebuvau matęs – atrodė, kad esu kitoje planetoje. Net teoriškai neįsivaizdavau, kur galima išvysti tokį reginį. Tikriausiai turi sutapti daugybė veiksnių, kad sporto šaka vienoje šalyje taptų tikra religija, įspūdžiais dalijosi portalo žurnalistas.

Šiuo atveju reikšmės turėjo ir šimtą metų kultivuotas krepšinis, svarbūs to laiko pasiekimai, padarė įtakos ir įgimtas tautos sąmoningumas apskritai. Nepamirškime, kad vidinėje kultūros ir sporto rinkoje trūko apčiuopiamos konkurencijos – Lietuvoje krepšiniui nė iš tolo neprilygo populiarumu nei muzika, nei futbolas, nei kinas, nei televizija.

Štai JAV irgi mėgstamas krepšinis, bet palaikomos savo miestų komandos, žmonės pameta galvas tik kovą, kai vyksta beprotiškas studentų lygos finalas. Žaidimo pradininkų persvara klasėje egzistavo tiek ilgai (mano nuomone, ir tebėra), kad sirgti už rinktinę buvo tiesiog neįdomu.

Tiesa, dar būna amerikietiškojo futbolo čempionato finalas, per jį visa Amerika prilimpa prie televizorių. Bet taip būna vieną dieną per metus. O Lietuvoje per bet kurias rinktinės rungtynes šalis tarsi išmiršta, gatvėse nesutiksi praeivių.

Anglijoje eina iš proto dėl futbolo? Taip pat dėl regbio, kriketo, akademinio irklavimo... Ten toli gražu ne kiekvienas berniukas svajoja tapti Johnu Terry, kurį šiuo požiūriu stipriai lenkia Šarūnas Jasikevičius.

Ką gi, pasidairykime po mažesnes šalis. Šri Lankoje neturi konkurencijos kriketas, Japonijoje nebuvau, bet ten tikriausiai – sumo, tačiau vis tiek ne tokiu lygiu, kad menkiausios prekės gamintojas norėtų reklamuotis per sporto šaką.

O Lietuvoje kiekvienoje reklaminėje lentoje – krepšio kamuolys arba krepšys. Nesvarbu, ką reklamuoja – banką, mobiliojo tinklo operatorių ar daržovių pjaustyklę, visi nori reklamuotis. Šokoladuko nesuvalgysi, nesusidūręs su S. Jasaičio veidu.

Brazilija eina iš proto dėl futbolo, tik negirdėjau, kad Kristaus statulą Rio de Žaneire apvilktų geltonais čempionų marškinėliais. O Klaipėdoje per Europos krepšinio čempionatą paminklai atrodė kitaip, nors rinktinė žaidė Panevėžyje.

Vilniuje ant televizijos bokšto pakabino 40 metrų aukščio krepšį iš 545 lempučių. Įdomu, ar Rusijoje jau yra minčių, kaip papuošti Ostankino bokštą per 2014 m. Žiemos olimpines žaidynes arba per 2018 m. pasaulio futbolo čempionatą? Ar galite įsivaizduoti tokio pobūdžio reginius pas mus – futbolo vartus vietoje mauzoliejaus, vaizdo projekciją ant Vasilijaus palaimintojo soboro? Man irgi nepavyksta.

Lietuvoje krepšinis tiek populiarus, kad buvo galima nesijaudinti, ar sėkmingas bus Europos čempionatas, kuris vyko šalyje pirmą kartą nuo 1939 m. Tiesa, Lietuvoje labai rūpinosi – sukūrė gražią, įkvepiančią istoriją ir, numanau, verslą.

Panašų reginį mačiau olimpiniame Vankuveryje – tada visa Kanada nuo mažiausio iki didžiausio vaikščiojo su raudonomis pirštinėmis su penkiais žiedais ir klevo lapu. Pirštines pardavinėjo milijoniniais tiražais, jos tapo ne tik tautos, kuri serga už savo rinktinę, vienybės simboliu, bet ir didele komandos finansavimo dalimi.

Lietuva nuėjo kur kas toliau. Galva sukosi nuo suvenyrų – ant kiekvieno prekystalio matėsi krepšinio atributai. Fantazija neturėjo ribų – įsigudrino sumeistrauti net krepšinio kamuolio formos bokalų alui ir taupyklių. Turbūt suprantama, kad parduotuvės buvo užverstos ne tik kepurėmis, kelnaitėmis, bet ir visokiausių modelių žaliais rinktinės marškinėliais, dėl kurių žiūrovų vietos arenoje virsdavo skraidančia lėkšte su daugybe žalių žmogeliukų.

Svarbiausias atributas – specialios vėliavėlės automobilių veidrodėliams ir ant mašinų pritvirtinamos nacionalinės vėliavos. Šie atributai kiekvienam praeinančiam, pravažiuojančiam, atvažiuojančiam skelbė – čia vyksta Europos čempionatas, Lietuva tuo didžiuojasi, didžiuojasi savo tėvyne, myli savo rinktinę, žmonės čia – ne amebos, o susitelkusi jėga.

Atvirai sakau – niekada nebuvau visuomeninio ir politinio Lietuvos kredo fanas, bet tapau Lietuvos, krepšinio fanės, fanu. Mane užkrėtė nacionalinio sąmoningumo virusu, nevaldomai panorau įsilieti, stoti į gretas, nusipirkti vėliavų, puodelių. Ir nusipirkau, kaip kadaise įsigijau kanadietiškas pirštines.

Dažnai kartojame, kad gavome teisę surengti olimpines žiemos žaidynes Sočyje ir pasaulio futbolo čempionatą ne tik tam, kad eilinį kartą išleistume milijonus, o ir tam, kad suteiktume šaliai naują impulsą. Ir visai šaliai – nuo Chabarovsko iki Kaliningrado.

Tik ar imamės konkrečių veiksmų? Įdomu, ar nors vienas garbingas olimpinių komitetų stebėtojas lankėsi Lietuvoje? Ar jau ištyrinėta nesudėtinga nacionalinės vėliavos tvirtinimo prie automobilio konstrukcija? Ar mūsų metodas – jomis mojuoti, užšokus ant svetimo automobilio stogo? Girdėjau, kad Vankuveryje pradėjo pardavinėti pirštines prieš dvejus metus iki žaidynių pradžios. 2012 metai jau čia pat.

Kaip sirgti už savo rinktinę?

Net kai Darius Songaila atliko tą kvailą perdavimą savo aikštelės pusėje, į kurį atsakas buvo tritaškis paskutinėmis sekundėmis, Lietuvai ketvirtfinalio mače su Makedonija teoriškai ne viskas buvo prarasta. Tačiau lietuviai, aptarinėjantys rinktinės sudėtį vaikų darželiuose, parlamentuose ir namuose, šeimų tarybose, intuityviai nujaučiantys žaidimą, jau verkė, o kai kurie susikrimtę ėjo iš Kauno „Žalgirio“ arenos tribūnų.

Neabejoju – išėjo, kad per artimiausias valandas nusiaubtų miestą. Ne pati turtingiausia šio čempionato šalis investavo šitiek pinigų, o čia – še tau. Namuose, ketvirtfinalyje pralaimėti kažkokiems makedonams, be to, šitaip nevykusiai. Sakyčiau, ore pasklido degėsių kvapas.

Po rungtynių vykusioje spaudos konferencijoje ėmiau mažiau baimintis tautos pykčio. Joje vienam iš pagrindinių pralaimėjimo kaltininkų – vyriausiajam Lietuvos rinktinės treneriui Kęstučiui Kemzūrai – uždavė tik vieną papildomą klausimą. Pas mus už tokius dalykus į skutelius suplėšytų, o čia, matote, pagailėjo, suprato.

Šalyje, kurioje kiekviena namų šeimininkė yra K. Kemzūra, o kiekvienas taksistas žino, kad 11 – ne futbolo žaidėjų kiekis, o Jono Valančiūno numeris.

Žinoma, sirgaliai suvokė, kad po keliolikos valandų jų rinktinės laukia olimpinės svarbos mačas. Šios dvikovos pralaimėjimas jau reikštų galutinį atsisveikinimą su Londonu 2012 m., todėl kai po rungtynių D. Songaila įlipo į autobusą, su didžiule jėga metė ant grindų vandens butelį ir visiškai nusivylęs trenkė kumščiu per stiklą, iš toliau stovėjusios sirgalių minios jo adresu nepasigirdo nė vieno prakeiksmo. Minia tylėjo, minia užjautė.

Kaunas atsilaikė, pogromų nebuvo. Kaunas skandino liūdesį. Iš pradžių tyliai – namuose, baruose, gana greitai – persikėlė į Laisvės alėją, ilgiausią pėsčiųjų gatvę Europoje. Apie vidurnaktį į vietinę piceriją, kurioje po ilgos darbo dienos vakarieniavome su kolegomis, įėjo legendinis Sabas.

Kiek svyruodamas, o tai turint omenyje jo ūgį, atrodė grėsmingai. Nė vienas iš picerijoje sėdėjusių daugelio lietuvių sirgalių neišdrįso prie jo prieiti ar ką nors šūktelėti. Visi suprato, visus, kaip ir jį, buvo persmelkęs liūdesys. Žinoma, mes, ciniška žurnalistų padermė, nutraukėme tylos idilę: „Arvydai, kaip taip?“ Atsakydamas jis tik bejėgiškai skėstelėjo savo didžiulėmis rankomis...

Tą naktį Kaune policija neužfiksavo jokių chuliganiškų išpuolių, nors miestas ošė iki ryto ir iki atminties netekimo – paryčiais jau mažai kas atsiminė, kokiu pretekstu prasidėjo išgertuvės. Gėrė tiesiog už jo didenybę krepšinį. Kai kurie vietiniai tvirtina, kad šalis nenori kristi veidu į purvą prieš Europą, be to, ant kiekvieno kampo – policija.

Tačiau, mieli draugai, ir tokio elgesio reikia pasimokyti, tiesa? Kad būtų policijos, kad išsislapstytų visi padugnės, o tie, kurie nepasislėpė, būtų įsikalę į galvas – niekam nevalia trenkti kastetu per galvą, nieko nevalia partrenkti veidu į purvą. Ar pavyks mus to paties pasiekti ne tik Maskvoje, kur nuo senų laikų moka visus išvaryti už Možaisko, bet ir Samaroje, Saranske ir ten, kur ketiname rengti pasaulio futbolo čempionatą?

Kol kas pas mus geriausią rinktinės žaidėją koneveikia iš tribūnų, o Lietuvoje tai jokiomis aplinkybėmis neįsivaizduojama. Nors Lietuvos rinktinėje gausu žmonių, kurie karjeros viršūnėje dėl rublių važiavo Maskvą, į Kazanę ir į Atėnus, nors būtų galėję ramiai, tiesa, už mažesnius pinigus, žaisti NBA.

Lietuvoje netampa rinktinės fanais, neserga už ją. Ją iš tiesų myli. O kaip žinome, mylimiesiems viską atleidžia. Todėl, kai kitą dieną po Lietuvos fiasko pamačiau, kad Kauno „Akropolis“, įskaitant pardavėjas, išmirė, supratau – eina paskutinės Lietuvos ir Slovėnijos rungtynių minutės.

Visi – seni, jauni, moterys, vaikai susigrūdo prie didelio televizoriaus vestibiulyje. Būtų buvę galima be vargo vogti brangenybes iš juvelyrinės parduotuvės, iš kurios išėjo pardavėjos. Tik nebuvo kam – visi apmirė prie ekranų, laukdami, kam atiteks kelialapis į olimpinį kvalifikacinį turnyrą.

Laimėjo šeimininkų rinktinė. Jos laukia daug pergalių. Tokia komanda be abejonės laimės. Juk kiekvienas berniukas svajoja tapti Š. Jasikevičium ne dėl pinigų, jis tiesiog nori, kad jį ŠTAI ŠITAIP mylėtų visa šalis.

www.DELFI.lt
 
349
Parašykite savo komentarą
Skelbdami komentarą, Jūs sutinakte su taisyklėmis
Skaityti komentarus Skaityti komentarus