B. Vanago blogas. kelio vidurys arba beveik nieko apie Dakarą
Šeštadienį mes įpusėjome Dakarą. Diena, kurios jau laukė visi dalyviai. Per savaitę susiakumuliavo nemažas nuovargis. Jis liečia visus: lenktynininkus, komandos narius, net lenktynių techniką.
Šiame Dakare pastebėjau keistą požymį, labai greitai praėjo pirma jo pusė. Ji praskriejo lyg raketa. Rašau šį blogą šeštadienio vakare ir nuoširdžiai tuo stebiuosi. Gyvenime vertinimas atsiranda lyginant. Lyginu su praėjusių metų iššūkiu. Tuomet iki šio momento jau buvau pakankamai prisišaudęs sau į kojas. Tame Dakare galėjau kas dieną parašyti po knygą. Tiek daug minčių bei išgyvenimų tuomet buvo mano galvoje. Kas svarbiausia, atrodė, kad viską prisiminsiu. Klydau. Dabar neatsimenu ir trečdalio visko, kas buvo. Gerai, kad suprantu, kad viskas vis viena tūno kažkur giliai mano pasąmonėje. Liaudyje šis tūnojimas vadinamas patirtimi. Ji suteikia šansą būti išmintingesniu. Šiame gyvenimo etape tai yra man vienas terminų, kuriam suteikiu didelę prasmę.
Daug bendrauju su savo tėvuku. Jam 88 metai. Jis man pasakoja įvairias istorijas iš savo gyvenimo: prieškaris, karas, pokaris, okupacija, profesinė veikla ir daugelis kitų. Kartais rodos, kad jis viską kiek hiperbolizuoja. Pamąstau, ar taip pat galvos mano anūkai, kai kada nors jiems rėšiu neįtikinamas istorijas iš savo gyvenimo?
Norint sėsti bei surašyti mintis, reikalingas specialus įkvėpimas. Mano atveju čakros rašymui geriausiai atsiveria, kai būnu stipriai padėvėtas. Nuovargis, matyt, atblokuoja kažkurį smegenų centrų bei mintys pradeda lietis į ekraną simbolių pavidalu. Išties, tai ką rašau, geriausia gali būti suprantama tik man. Žinau po kiekvienu žodžiu užkoduotą savo prasmę. Tačiau lygiai taip pat žinau, kad bus tokių kurie perskaitę mano rašliavą pagūžčios pečiais, burbtelės sau po nosimi, kad nesuprato, ką tuo Vanagas norėjo pasakyti bei nueis savo keliais. Dar kiti pabandys išlieti energiją komentaruose sakydami, koks niekam netinkamas aš esu. Tiesa, pastariesiems galiu pranešti, kad neverta eikvotis, abejoju ar jų nuomonė pakeis mano gyvenimo kryptį.
Prieš šį Dakarą darant susitarimą su DELFI dėl šio projekto nušvietimo, sužinojau, kad jie norėtų būti išskirtiniai, kurie turės teisę publikuoti mano mintis šio išbandymo metu. Tai mane be galo nustebino. Pasirodo, kad praėjusiais metais gimęs noras užrašyti Dakaro metu kilusias mintis bei pasidalinti su sau artima aplinka, patekus į žiniasklaidą, buvo labai gerai lankytas Lietuvos skaitytojų. Na, ar neįvairiapusis – tas lenktynininko darbas?
Kadangi taip jau nutiko, jaučiu moralinę atsakomybę tiems, kam įdomu, papasakoti, kokios mintys kyla viduje. O apie Dakarą dar beveik nieko nepapasakojau. Tad trumpas pastebėjimas apie Pietų Amerikos žavesį. Arba apie tai, koks nelengvas visgi yra lenktynininko darbas.
Gyvenime susitinku nemažai žmonių. Jei dažnai sako: „Benediktai, tu taip daug keliauji lenktyniaudamas. Kai smagu, kad gali išnaudoti tokią galimybę – pamatyti pasaulį“. Neseniai pagavau save galvojant šia tema. Viena mintis kilo, lekiant tarpekliu kanjono viduje. Čia, matyt, turėtų būti labai gražu. Sekančią sekundę mano akys vėl stebėjo visus kelio nelygumus, idant galėčiau atkarpą įveikti greičiausiu tempu. Šiandien gavau žinutę, kad Salta, matyt labai gražus kolonijinio stiliaus miestas. Pagalvojau, kitomis aplinkybėmis čia atsidūręs, matyt net neprisiminčiau, kad esu čia buvęs. Jei kažkur įneriu, tam atiduodu visą save. „Multitaskinti“ bei tuo pačiu turistauti man nepavyksta.
Atvažiavau čia atlikti tam tikros misijos, sportinių užduočių. Išties, Dakaras visada palieka savo psichologinį įspaudą. Šiais metais emociškai esu stabilus, labiau nestabili mano lenktynių technika. Šį apibendrinimą norėčiau pasilikti po Dakaro, tuomet turėsiu dar pilnesnį vaizdą. Na, o dabar man laikas miegoti. Reikia pailsėti prieš netrukus prasidėsiančią septintą Dakaro dieną.
