Daugiau nei parą trukusi kelionė iš Čilės sostinės Santjago ir dvi Dakaro ralio trasose praskriejusios savaitės nenutrynė šypsenų nuo legendinį maratoną įveikusių lietuvių veidų. Jos dar labiau išaugo išvydus minią Vilniaus oro uosto atvykimo salę užpildžiusių gerbėjų ir artimųjų, naktį iš antradienio į trečiadienį nepabūgusių speigo ir pasitikusių sugrįžusius Benediktą Vanagą, Andrejų Rudnickį bei Antaną Juknevičių.
Antanas Juknevičius, Benediktas Vanagas
© DELFI montažas

Burs nuosavą komandą

Nors du Lietuvos ekipažai iki valiai „prisivalgė“ Pietų Amerikos dykviečių smėlio ir akmenų, tarpusavio lenktynes jie juokais tęsė ir persėdę iš savo automobilių į lėktuvus.

Šįkart atsigriebti galėjo A. Juknevičius, parskridęs į Vilnių per Frankfurtą ir kitą reisą pasirinkusį B. Vanagą aplenkęs pusvalandžiu.

„Mūsų lėktuve netrupėjo galinis tiltas, nebyrėjo greičio dėžė, todėl ir aplenkėme Benediktą. Perduokite jam linkėjimus, nes aš jau varau miegoti – labai miego noriu“, – prisiminęs, kaip trasoje taisydavo nuolatinius savo „Toyota“ automobilio gedimus, kvatojosi A. Juknevičius.

Namo jis grįžo vienas – ekipažo šturmanas Vytautas Obolevičius liko Vokietijoje ir iškart išvyko į pasaulio ralio čempionate (WRC) dalyvaujančios „Volkswagen“ ekipos, kurioje dirba mechaniku, bazę Hanoveryje. Vasario pradžioje jo ir visos komandos laukia antras WRC etapas Švedijoje.

Dakaro ralyje A. Juknevičius ir V. Obolevičius užėmė 56-ą vietą, nugalėtojui iš Ispanijos Nani Romai pralaimėję beveik 88 valandas.

„Pagal mūsų galimybes, pasiekėme maksimumą. Iš pradžių tikėjau, kad galime dar geriau, bet techninėse sporto šakose viskas atsiremia į tavo instrumento potencialą“, – patenkintas pasirodymu buvo ekipažo vairuotojas.

Garsiajame ralio maratone A. Juknevičius dalyvavo penktą kartą, bet Pietų Amerikoje, kur varžybos dėl saugumo sumetimų buvo perkeltos iš Afrikos, jis lenktyniavo pirmąsyk. „Paskutiniu Dakaro kariu“ užsienio žiniasklaidos pakrikštytas lietuvis, važiavęs standartiniu automobiliu, neslėpė, jog anksčiau Dakaro ralis jam buvo artimesnis širdžiai.

„Prieš dešimt metų jis dar turėjo Thierry Sabine – žmogaus, sukūrusio Dakaro ralį – dvasią. Žmogus žmogui tuomet labai daug padėdavo. O dabar ralis yra komercinis. Dabar jis yra didžiausias automobilių sporto renginys pasaulyje, apskritai didžiausias sporto renginys sausio mėnesį. Bet tai ralį ir žudo. Šilumai ir žmogiškumui jame vietos liko labai nedaug, didžiuliai pinigai daro savo“, – kritiškai pastebėtas permainas įvertino A. Juknevičius.

Tiesa, nepaisant modernios ralio koncepcijos, pilotas mėgins ir kitais metais startuoti lenktynėse. A. Juknevičius atskleidė ketinantis burti savo rėmėjų grupę Lietuvoje ir atsisakyti Kazachstano „Astana“ komandos vadovo pareigų.

– Pasiilgstate senojo Dakaro ralio. Gal kitais metais rinksitės kitas lenktynes? – paklausėme A. Juknevičiaus

– Bet kokiu atveju, tai – sunkiausios lenktynės. Kito tokio dydžio renginio nėra. Jei nori įrodyti, kad kažką gali, turi vėl važiuoti ten pat, nors ralis ir nebūtų toks mielas kaip kažkada. Jaučiuosi dar jaunas, gal Lietuvoje atsiras žmonių ir įmonių, kurios galės padėti, ir važiuosime pakovoti dėl kažkokio rezultato. Aš tuo visiškai įsitikinęs, reikia tik palankių aplinkybių.

– Dar esate įsipareigojęs „Astana“ komandai?

– Pamačiusi, kaip aš vargstu, komanda man pasakė: klausyk, priimk Kazachstano pilietybę, ir mes kitais metais tau viską apmokėsime, duosime normalų automobilį. Bet aš esu patriotas. Galiu dirbti „Astana“ komandos vadovu būdamas lietuvis, tačiau važiuoti kaip lietuvis negaliu. Todėl arba Lietuvoje surinksiu deramą biudžetą ir važiuosiu, kaip noriu, arba išvis nevažiuosiu. O „Astana“ metinis biudžetas – 2,5 mln. eurų, šalies prezidentas (Nursultanas Nazarbajevas – DELFI) asmeniškai remia šią komandą. Iki kitų metų privalau jiems atidirbti ir tada nuspręsti, kaip bus su 2015-ųjų Dakaro raliu. Taip, kaip šiemet, jie man važiuoti nebeleis. Reikės atsisakyti pareigų ir startuoti kaip nepriklausomam Lietuvos ekipažui arba pačiam nestartuoti ir dirbti „Astana“ vadovu.

– Kur planuojate dėti savo „Toyota“?

– Tik niekam nesakykite, kad ji bloga, nes man ją dar parduoti reikės (juokiasi – DELFI). Faktas, kad automobilis neblogas, bet jei pradėsiu pasakoti, kas su ja buvo prastai, dramblio nebeparduosiu. Ne Dakaro raliui ji skirta. Su standartiniu automobiliu ten dabar išvis nėra ką veikti. Prieš 10 ar 15 metų su tokia mašina galėjai būti geriausių penkete, bet pinigai daro savo, viskas kyla.

– Kokį automobilį norėtumėte įsigyti kitiems metams?

– Norėčiau nors ir nebrangaus, bet prototipo. Žinau savo galimybes, man daug nereikia. Bet prototipas, atleidžiantis sudėtingas akmenuotas trasas, galintis išlaikyti greitį ir lengvai suremontuojamas, yra būtinas. Bet koks kitas automobilis yra pasmerktas. Šių metų Dakaras „užmušė“ akmenų kiekiu – tiek jų dar niekur nemačiau. Man mechanikai nuolat sakydavo: tu leki. Netiesa – jei būčiau lėkęs, būtume anksti pabaigę ralį. Pradžioje dar bandžiau tai daryti, bet savo klaidą supratau jau antrą dieną.

– Būtent dėl akmenų Dakaro ralį baigė tokia nedidelė dalis startavusių?

– Finišą visuomet pasiekia apie pusė lenktynininkų. Bet jei ralį baigia tik trečdalis, tai jau rodo, kad trasos pavojingos. Iš penkių Dakaro ralių, kuriose dalyvavau kaip ekipažo narys, šis buvo gal net lengviausias, nes navigacijos prasme greičio ruožai nebuvo sudėtingi. Bet lėtai ropoti per akmenis 600 kilometrų paprasčiausiai negalėjome, nes nebūtume suspėję į kitos dienos etapo startą. Dėl to automatiškai prireikia šiek tiek paspausti, o tuomet neišvengiamai iškart pradedi „draugauti“ su akmenimis.

– Kuris momentas ralyje buvo pats sunkiausias?

– Nebuvo sunku (šypsosi – DELFI). Jei rimtai, užkniso gedimai. Patys greičio ruožai nebuvo baisūs, visą laiką žinojau, kad atvažiuosime iki finišo. Tą Vytui pažadėjau iš pat pradžių. Džiaugiuosi, kad mano šturmanas tuo nesuabejojo. Bent jau man jis to nepasakė. Bet kai stovi naktį dykumoje, pusto vėjas, žinai, kad esi paskutinis, pradedi galvoti, ką ten veiki, svajoji apie šiltą lovą. Bet taip sunku, kad nebegalėtume važiuoti toliau, nebuvo nė sykio. Galėjome finiše apsisukti ir įveikti trasą antrą kartą iš kitos pusės, tik atsarginių dalių būtų reikėję nemažo konteinerio (juokiasi – DELFI).

Važiuoti Sacharoje nemato tikslo - per maža konkurencija

Kitas Lietuvos lenktynininkas B. Vanagas Dakaro ralyje atsarginių dalių turėjo daugiau, o rūpesčių taisant savo „Oscar“ automobilį – gerokai mažiau nei A. Juknevičius.

Tiesa, problemų neišvengė ir jis, todėl bendroje įskaitoje tenkinosi 35-a vieta, atsilikęs nuo čempiono 28,5 valandos.

Į Vilnių pilotas grįžo taip ir nežinodamas, ar jo sutvarstytas pirštas nėra lūžęs. Keičiant ratą B. Vanago plaštaką buvo prispaudęs automobilis, tačiau nuodugnios medicininės apžiūros lietuvis tuomet atsisakė baimindamasis, kad gydytojai neleis jam tęsti ralio.

Jei A. Juknevičių artimieji sutiko taurele, iš pirmo žvilgsnio, stipriojo gėrimo, B. Vanagas ir jo šturmanas iš Baltarusijos A. Rudnickis iškart buvo apdalinti gėlėmis ir šiltomis kepurėmis. Perskridus penkias laiko juostas lenktynininkus pasitiko ir maždaug 50-čia laipsnių pagal Celcijų atvėsęs oras.

„Šaltukas – visai mielas, bet iš ryto užvesti automobilį bus problematiška, – šypsojosi B. Vanagas. – Jei atvirai, atsibodo keliauti. Lėktuvuose ir oro uostuose praleidome 30 valandų. Apkeliavome daug pasaulio šalių, bet Lietuvoje tikrai būti geriausia.“

Dakaro ralio finišą jis pasiekė antrą kartą. Prieš metus debiutuodamas šiose varžybose B. Vanagas užėmė 65-ą vietą.

„Palyginus su praėjusiais metais, šis Dakaro ralis mums buvo gerokai lengvesnis. Atsimenu, kaip pernai lėtai bėgo laikas, o šiemet lenktynės tik „opa“ ir baigėsi. Tiesa, prieš paskutinį etapą visiškai nebenorėjau važiuoti – norėjau namo“, – prisipažino B. Vanagas.

– Šis Dakaro ralis pažėrė jums kur kas mažiau nuotykių nei praėjęs. Padėjo įgyta patirtis, daug matęs šturmanas ar dar kažkas? – DELFI paklausė lenktynininko

– Nuotykių buvo pakankamai, nors, žinoma, ne tiek daug kaip pernai. Techniškai šis ralis buvo sudėtingesnis, o praėjusiais metais man trūko šiek tiek išminties, žinių. Todėl jei pernai įveikėme tris Dakarus vienu ypu, šiemet pasilengvinome sau gyvenimą ir nuvažiavome tik vieną ralį.

– Kas buvo sunkiausia per šias dvi savaites?

– Sunkiausia buvo laukti, kol atauš užviręs benzinas. Supranti, kad tavo laikas kapsi, bet nieko negali padaryti ir guli pavėsy laukdamas, kol jis baigs virti. Aišku, iš nevilties imdavomės įvairių priemonių: ir pūsdavome su kompresoriumi į kuro baką, ir vandenį pildavome ant kuro siurblio. Tos kelios dienos sugadino bendrą rezultatą, bet jis vis tiek geresnis nei pernai, antras geriausias lietuvių kada nors pasiektas Dakare. Tačiau jis vis tiek neatspindi mūsų pajėgumo, tik džiugu, kad važiavome stabiliai.

– Kas laukia jūsų „Oscar“ automobilio?

– Po kokio mėnesio jis atplauks į Lietuvą, labai smagu, kad labai daug darbo jo tvarkymas nepareikalaus. Turbūt jis galėtų vėl startuoti Dakare ir važiuoti toliau. Mes jį nuprausime, išvalysime, padėkosime, galbūt parodysime tautai. Bet greičiausiai jis vienokia ar kitokia forma iškeliaus „į marčias“.

Nežinau, kokia bus ateitis, bet darysime viską, kad turėtume šiuolaikinę techniką. Daugiau nei pusę ralio su „Oscaru“ įveikėme geriausių 30-uke – manau, tai tikrai neblogas rezultatas. O važiuoti greičiau nebeleido technika.

– Ką sutarėte su A. Rudnickiu dėl tolesnio bendradarbiavimo?

– Apie ateitį dar nieko nekalbėjome, bet kai Andrejų sveikino „X-raid“ komanda, jis sakė, kad jie pradėtų mums ruošti „Mini“ automobilį kitiems metams. Gal jie jo paklausys.

Žinoma, suprantu, ką reikia pakeisti iki kito Dakaro ralio, suprantu, kiek tai kainuoja. Jei atvirai, man pačiam darosi nelabai linksma. Bus tikrai nelengva tai pasiekti. Bet turime dar mažiausiai trejus, o gal ir daugiau metų pasiekti norimam rezultatui.

– Svajojate apie „Mini“ automobilį. O kaip vertinate „X-raid“ komandos nurodymą Stephane'ui Peterhanseliui leisti laimėti kitam šios ekipos atstovui Nani Romai?

– Tiek automobilių sportas, tiek visas sportas yra verslas. Suprantu, kad tai veikiausiai buvo komandos įsakymas, nors iš pradžių iš tokių kalbų šypsojausi. Jeigu S. Peterhanseliui taip gerai, tuomet viskas gerai, tai – jų pasirinkimas.

– Nebijote, kad lietuviai tokioje komandoje būtų menkiausias prioritetas?

– Tol, kol pradedi rodyti savo raumenis, reikia įrodyti, kad apskritai juos turi. Matėme, kad visos pagrindinės komandos atkreipė į mus dėmesį, pasveikino. Smagu, kad jos mus mato, nors kol kas savo galimybėmis negalime prilygti geriausiems vairuotojams. Bet visada pastaruosius galima stumtelėti. Ryžto mums netrūksta, todėl manau, kad ir pasistumdysime.

– Nenorėtumėte išmėginti jėgas ralio maratonuose Sacharos dykumoje arba Artimuosiuose Rytuose?

– Esu dukart važiavęs Šilko kelio lenktynėse, taip pat Jungtiniuose Arabų Emyratuose. Afrikoje lenktyniauti neteko, bet Dakaro ralis šiuo metu yra sudėtingiausias arba geriausias tokio tipo projektas pasaulyje. Visada noriu važiuoti ten, kur didžiausia konkurencija, kur gali pasigalynėti su rimtais vyrais. O jei klausiate apie „Africa Eco Race“ ralį, kuris dabar vyksta senaisiais Dakaro keliais, manau, kad jame mes dabar galėtume patekti į greičiausių trejetą ar net laimėti. Bet ar toks turėtų būti mūsų tikslas?

– Planuojate dalyvauti savaitgalį vyksiančiame Žiemos ralyje?

– Padėsiu kolektyvui organizuoti renginį, bet pats nestartuosiu. Tai būtų neišmintinga. Klounu būti nenoriu, tam reikia specialiai pasiruošti, todėl nelenktyniausiu.

Primename, kad daugiau nei 9 tūkstančių kilometrų maratoną šiemet iki pabaigos atlaikė 62 iš 147 startavusių automobilių ekipažų (laimėjo N. Roma su „Mini“), 78 iš 174 motociklininkų (laimėjo ispanas Marcas Coma su KTM), 15 iš 40 keturračių vairuotojų (laimėjo čilietis Ignacio Casale su „Yamaha“) ir 50 iš 70 sunkvežimių komandų (laimėjo Andrejus Karginovas su „Kamaz“).

Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Top naujienos

A. Užkalnis. Blogybių šaknis yra dviratininkai (151)

Nežinau, ar jūs pastebėjote, bet mūsų vasarėjančioje Lietuvoje (iki kitų metų tikrai...

V. Putinas spaudžia Baltarusiją dėl Baltijos šalių (40)

Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas didina spaudimą Baltarusijai nukreipti naftos krovinių...

Ėmė griežčiau tikrinti remontuojamus kelius: už broką skyrė baudų (25)

Lietuvos automobilių kelių direkcija prie Susisiekimo ministerijos griežtina kokybės...

Lengvai ir gaiviai vakarienei: cukinijų ir vištienos kepsneliai (2)

Šiuo metu daugelio virtuvėse galima rasti vieną kitą cukiniją , tad šie kepsneliai – visų...

7 vietos pasaulyje, kur žmonės valgė žmones (2)

Kanibalizmas anksčiau pasaulyje buvo gana paplitęs reiškinys, pasakytų antropologai. Kartais jį...

Mažu uždarbiu Palangoje skundžiasi ne visi: vos per 3 valandas – 200 eurų (26)

Iš Basanavičiaus gatvės kavinių sklinda muzika, tiesa, įvairovės nedaug, dažniausiai nevykusiai...

Girtas vairavęs „Oro navigacijos“ skrydžių valdymo viršininkas tikisi įspūdingos išeitinės (152)

Visiškai girtas prie vairo pagautas valstybės valdomos įmonės „ Oro navigacija “ Vilniaus...

Ruso oligarcho vestuvių puotoje – neregėta prabanga: milijonus kainuojantis žiedas, 8 aukštų tortas ir dvi nuotakos suknelės (12)

Rusas oligarchas Aleksejus Šapalovas vedė modelį Kseniją Cariciną (27 m.). Prabangi vestuvių...

Lietuvoje išaugo sergamumas infekcine mononukleoze: kaip apsisaugoti (4)

Užkrečiamųjų ligų ir AIDS centro (ULAC) duomenimis, per pirmą šių metų pusmetį Lietuvoje...

Rungtynės tarp Lietuvos ir Rumunijos vyks be žiūrovų (18)

Penktadienį, rugpjūčio 18 d. Rygoje vyksiančios kontrolinės krepšinio rungtynės tarp Lietuvos...