Jis paskutinį trečdalį lenktynių pradeda jau palaidojęs viltis parodyti tai, ką norėjo. Visgi, B. Vanagas teigia nosies nenukabinęs ir jau dabar besiruošiantis ateinantiems startams Dakare.

Įveikęs 9 Dakaro ralio etapus Benediktas Vanagas atrodė nukabinęs nosį. Tą lengva suprasti. Didžiulės pastangos ruošiantis maratonui, rekordinis lietuviams biudžetas ir viltys parodyti geriausią ką gali nuplaukė dar varžybų pradžioje. Nuolat gendantis B. Vanago OSCar automobilio kuro siurblys privertė B. Vanagą sulėtėti maratono pradžioje, o po to patirta piršto trauma ir sunkiai važiuojantis automobilis lietuvį nuo lyderių atitolino per 16 valandų bendroje įskaitoje. Vis dėlto, sportininkas teigia, kad dabar jaučia tik nuovargį, o ne nusivylimą.

„Natūralu, kad nuovargis jaučiasi. O ir labai niūru aplink. Liko penkios dienos ir tai tikrai ne pabaiga. Kiekviena diena įvykius pakoreguos savaip. Prasidės kopos, „fesh fesh“ smėlis. Dar visko gali atsitikti ir pamatysime kaip bus. Nenoriu švaistyti energijos, lakstyti išsišiepęs ir panašiai. Gal todėl ir atrodau nusiminęs“, - „fesh fesh” dulkių audros apimtame bivuake sakė lenktynininkas.

Lenktynininkas neslėpė, o ir daugybę kartų buvo sakęs, kad į Dakarą vyksta siekti aukščiausio lietuviams rezultato. Norint pagerinti prieš penkerius metus Aurelijaus Petraičio ir Antano Juknevičiaus parodytą rezultatą - 23-ią vietą - reikėtų aplenkti 31 sportininkų ekipažą ir atsilošti 13 prarastų valandų. Akivaizdu, kad tai jau neįmanoma, tačiau B. Vanagas vis tiek rado pliusų savo lygšioliniame pasirodyme.

„Šis Dakaras man buvo svarbus rezultatų prasme, bet vien tai, kad dar važiuojame mane džiugina. Daug žmonių Lietuvoje buvo skeptiški mano atžvilgiu. Kalbėjo, kad padarysiu „stogą“, kad iškrisime dar lenktynių pradžioje. Norėjau parodyti, kad esame stabilūs ir tai pavyko. Važiuojame greitai ir saugiai“, - sakė sportininkas.

B. Vanagas maratono pradžioje apie savo automobilį kalbėdavo tik gerai. Lenktynininkas juokaudavo, kad šalia jo kalbant ką nors neigiamo apie jį, reikia šnabždėtis, kad neišgirstų. Likus trečdaliui maratono lenktynininkas jau nebevinioja žodžių į vatą ir vadina savo automobilį išsigimėliu.

„Aš su pavydu žiūriu į gerus sportinius automobilius vairuojančius kolektyvus. Dabartinė mano būsena su pamuštu pirštu atitinka OSCaro būseną. Tik pas jį ne pirštas pamuštas. Jis jau gimė ne visai sveikas, o invalidas“, - apmaudą liejo lenktynininkas.

B. Vanagas vylėsi, kad jo pasirinktas automobilis bus santykinai geras. Jo konstrukcijos tvirtumu įsitikino ne vienas ralio gerbėjas, bet lenktynininkas teigė, kad jį vairuoti tikra kančia. Ypač pradėjus gesti vairo stiprintuvo mechanizmui, tad loterijoje B. Vanagas pralošė.

Lenktynininkas įsitikinęs, kad kančios laikinos. Jis jau kurį laiką veda derybas su gamyklinėmis komandomis dėl MINI ar BMW automobilių pirkimo, neatmeta ir galimybės startuoti vienoje šių komandų. Vis dėlto, antspaudas neuždėtas, o ir pusantro milijono eurų automobiliui dar nėra, tad yra aktualesnių dalykų dėl kurių verta sukti galvą.

Automobilių įskaitoje iškrito jau pusė visų startavusių dalyvių. Smėlio kopos Argentinoje, kurios privertė ne vieną lenktynininką baigti pasirodymą, tebuvo lengvas apšilimas. Čilėje laukia dar didesnės, dar statesnės, dar pavojingesnės kopos, paprastam mirtingajam atrodančios neįveikiamomis.

Žmonės pamatę tas kopas gyvai netiki, kad jas galima įveikti ir mielai pasukiotų pirštą prie smilkinio. Kopoms įveikti galima naudoti daug skirtingų technikų. Pavyzdžiui, gali smarkiai nuleisti padangas. Sumažinus slėgį padangose važiuoti daug paprasčiau, bet tai kainuoja laiko ir yra pavojinga. Padanga gali lengvai nusimontuoti. Pavojingos ir pačios kopos. Tu niekada nežinai ką rasi persivertęs per kopos keterą. Jei važiuosi labai greitai, tai persiversi. O čia tai itin dažnas reiškinys“, - paklaustas kodėl tiek lenktynininkų bijo kopų sakė B. Vanagas.

B. Vanagas sakė, kad nebijo kopų ir atvažiavo lenktyniauti, o ne kasti smėlį, nors jau porą kartų šiemet teko tai daryti.

Visgi, sunkumai užgrūdina, o to B. Vanagas ir dauguma kitų dalyvių ir atvažiavo į Dakarą.

„Čia yra geriausia galimybė pažinti save. Šioje centrifugoje tu patiri tokią akistatą su savimi, kad normaliame gyvenime niekaip nepatirtum. Vilniuje tu sėdi komforto zonoje. Tau viskas lengva, šilta ir patogu, bet tu nejudi pirmyn ir netobulėji. Čia kiekviename dalyvyje vyksta dideli procesai, jie keičia žmogų. Aišku tam nereikia Dakaro, gali kopti į Everestą ar skristi į mėnulį. Dakaras yra tokių pat sunkių išbandymų sinonimas“, - kalbėjo lenktynininkas.

Šaltinis
Temos
Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
www.DELFI.lt
Prisijungti prie diskusijos Rodyti diskusiją (35)