Man gi tai – pakankamas rimties periodas, kuomet trumpai peržvelgiu įgytą patirtį, apmąstau padarytas klaidas, įvertinu pasiektą rezultatą. Tai lyg bokštelis burlaivyje, kai pasilypėjęs į aukščiausiai virš realybės pakilusį tašką, turiu galimybę pažvelgti į tolį, kad susiorientuočiau į perspektyvoje numatomą maršrutą.
Dakaro epopėja man visada asocijavosi su atsakomybe. Visų pirma atsakomybe prieš save. Prieš komandą, kurią įtraukiu į šį sudėtingą procesą. Prieš partnerius, kurie patiki kuriama verte. Bei prieš tautos dalį, kuri su entuziazmu įsilieja į šį įvykių verpetą.
Per paskutinius dvejus metus Dakaras Lietuvoje tapo naujai atrastu reiškiniu. Nepažįstami žmonės man rašo laiškus, kuriuose pasakoja, kad Dakaro laukia labiau nei Naujųjų metų. Dvi aktyviausias šio proceso savaites didžiuliai informacijos srautai kaip uraganas nusiaubia masinę žiniasklaidą. Tautoje atsiranda nauja tema diskusijai.
Komentatoriams – galimybė pasireikšti. Labiausiai įsitraukusieji į rezultatų stebėjimą dėl laiko skirtumo žemynuose praranda savo miego valandas. Vien Vyčio nuotraukų mozaikoje su mumis į Dakarą keliavo virš tūkstančio fanų. Besibaigiant Dakarui, nepažįstamieji guodžiasi, kad vėl reikės laukti metus, kol prasidės naujas išbandymas. Įdomus bei įtraukiantis reiškinys. Atsakomybė mums.
Kai pirmąjį kartą startavau Dakare, viduje jaučiau, kad tai svarbiausias mano startas. Kad turiu įrodyti, jog galiu įveikti Dakarą. Jo metu atrodė, kad kito Dakaro įveikimas nebebus toks svarbus. Klydau. Prasidedant antrajam išbandymui, nerviniai neuronai nešė informaciją, kad būtent dabar tai svarbiausia. Nes privalau įrodyti, kad pirmasis finišas nebuvo tik atsitiktinumas. Įdomūs tie mūsų mąstymo vingiai.
Nėra buvę nei vieno lengvo Dakaro. Lygiai taip pat kaip ir nei vieno tokio paties. Visi jie skirtingi ir labai sudėtingi. Šio vieno žinomiausių pasaulyje iššūkių organizatoriai padaro viską, kad Dakaro dalyviai, beje ir žiūrovai, prisimintų tai visam gyvenimui.
Peržvelgus savo abu praėjusius Dakarus, tarp panašumų matau kokie jie skirtingi. Pirmasis užgriuvo kaip gniuždanti lavina, viską traiškanti savo kelyje. Tik dėl nežmoniškų pastangų jis buvo įveiktas. Antrasis leido kiek įkvėpti bei apgalvotai pradėti daryti sprendimus, kurie po dviejų sudėtingų savaičių atvežtų mus į lenktynių finišą Čilėje.
Negaliu pasakyti, kad pirmasis Dakaras buvo kažkuo sunkesnis. Tiesiog jo metu neturėjome patirties, kuri padėtų mažiau komplikuoti ir taip sudėtingą procesą. Pasižiūrėjus į finišavusių dalyvių kiekį, panašu, kad šis Dakaras buvo gerokai sudėtingesnis už prieš tai buvusį.
Yra kelios Dakare dalyvaujančių kategorijos žmonių. Pirmoji, kuriai priskirčiau ir save, mato jį kaip patį sudėtingiausią sportinį išbandymą. Jie viso proceso metu stengiasi pasiekti geriausią rezultatą. Kiti gi žiūri į jį kaip į tam tikrą gyvenimo nuotykį bei tiesiog nori užsidėti pliusą, kad jame dalyvavo. Dienos pabaigoje čia nėra lengva nei vieniems nei kitiems.
Vertinant šį Dakarą, apmaudžiausia, kad dėl techninių problemų (benzino virimo), kamavusių mus pirmąsias dienas, negalėjome sugeneruoti geriausio rezultato. Tačiau potencialą parodėme. Parodėme, kad galime būti greiti ir stabilūs. Daugiau nei pusę greičio ruožų įveikėme tarp 20–30 greičiausių. Po finišo, kiek netikėta, tačiau mus sveikino praktiškai visos lyderių komandos, pradedant nuo „Mini“ bei „Toyota“, baigiant sunkiasvoriais „Kamaz“ bei De Rooy ar Loprais žaidėjais. Darbas, kurį nuveikėme iki šiol, pradeda duoti savo vaisius.
Po šio Dakaro dar geriau žinau savo kelią. Taip pat žinau, kad galime būti dar geresni šiame išbandyme. Galime būti tarp geriausių. Reikia tik priimti tinkamus sprendimus. Ir žinau, kad mes drauge tai įrodysim.
Dakaras baigėsi, prasideda Dakaras!
