Apie kitus metus paklaustas J. Kazlauskas: neprovokuokitespecialiai DELFI iš Lilio

 (151)
„Kaip pradėjome, taip ir pabaigėme“, – atsiduso Jonas Kazlauskas. Prieš paskutinį kartą apsidairydamas po „Stade Pierre Mauroy“ stadioną jis pasveikino Lietuvą su antra vieta Europos čempionate ir olimpiniu kelialapiu. Bet, kaip pats čia pat pastebėjo, visa tai buvo iškovota prieš dvi dienas, o sekmadienį finale stoję prieš Ispanijos komandą, lietuviai neturėjo jokių variantų.
Jonas Kazlauskas
Jonas Kazlauskas
© DELFI (K. Čachovskio nuotr.)

„Niekas nesisekė“, – taip rezultatu 63:80 pralaimėtas rungtynes pakomentavo Lietuvos nacionalinės komandos vairininkas.

Jau pati mačo pradžia jo auklėtiniams nežadėjo nieko gero: pirmas kėlinys puolime buvo prasčiausias per visą čempionatą. Vos 8 taškus surinkusi Lietuvos komanda suklydo net 7 kartus ir tragiškai atakavo iš visų distancijų. Nepadėjo nė dvi žaibiškai išnaudotos J. Kazlausko minutės pertraukėlės.

Tuščias 10 minučių užbaigė Victoro Clavero blokas Jonui Valančiūnui. Rezultatyvesni lietuviai buvo net dvigubai trumpesniuose pratęsimuose rungtynėse su Čekija ir Italija.

Savo ruožtu, ispanai pradėjo rungtynes keturiais taikliais dvitaškiais iš eilės, ir šaudė toli gražu ne vien naudingiausias turnyro žaidėjas Pau Gasolis, mačą užbaigęs su tradiciniais 25 taškais savo sąskaitoje.

„Nenoriu ko nors prikalbėti „ant karštųjų“, bet galbūt pradėjome per daug galvoti, kad galime nugalėti, vėl atsirado jaudulys. O gal dar kažkas. Jeigu viską žinočiau, būčiau Dievas, bet esu tik treneris. Bet jau pats pirmas ispanų derinys buvo mums puikiai žinomas, tokiu pačiu mus maudė Rygoje. Ir vis tiek tris kartus ispanai jį sužaidė, kol teko prašyti minutės pertraukėlės“, – prisiminė J. Kazlauskas.

Antrame kėlinyje klaidų skaičių iki minimumo sumažinę lietuviai atsigavo: du pirmuosius (!) savo tritaškius šiame čempionate smeigė Renaldas Seibutis, o Jonas Mačiulis sulig ketvirčio pabaigos sirena paleido tolimą metimą, prilygstantį analogiškam prancūzo Antoine'o Diot dūriui į Lietuvos rinktinės krepšį antro kėlinio pabaigoje 2013 metų čempionato finale.

Skirtumą pavyko sumažinti iki 33:41, bet trečią kėlinį „žalieji“ pradėjo dviem klaidomis iš eilės ir netrukus ispanų, kurių nepajėgė sustabdyti gindamiesi vienas prieš vieną, nugaras vėl matė tik toli horizonte. Rungtynių pabaigoje Lietuvos rinktinė dar bandė gelbėtis žaisdama per J. Valančiūną, bet 37 min. jis sėdo ant suolo pasiekęs asmeninių pražangų limitą, o ispanai buvo per daug tikslūs tiek gindamiesi, tiek puldami.

Bet nekantresni neutralūs žiūrovai pradėjo traukti namo, o stadiono personalas – nukabinėti čempionato informacines iškabas nebelaukdami finalinės sirenos.

„Mūsų jėgos jau buvo ant ribos. Liūdna antrą kartą taip pralaimėti čempionato finalą. Bet pagal surinktą komandą, pasiekėme pakankamai daug“, – teigė J. Kazlauskas

– Kaip vertinate rinktinės pasirodymą? – paklausėme trenerio

– Jeigu kalbėsime apie visą turnyrą, mums labiausiai trūksta kuriančių perimetro žaidėjų. Šiai dienai tai – didžiausia problema. Dabar teko pulti per jėgą. Mantas Kalnietis akivaizdžiai gavo per didelį krūvį, dėl ko nukentėjo jo sprendimų kokybė. Jonas Valančiūnas. Žaidžia šauniai, kiek gali. Bet jam tik 23 metai, didysis krepšinis tik prasideda.

– Pau Gasolis finale vis dėlto savo padarė?

– Ir jis, ir visa Ispanijos komanda daug kartų buvusi panašiose situacijose. Jie geriau susitvarkė su nervais, nes žino, kaip tai daryti. Mes – ne.

– Ar šis ir užpernykštis sidabro medalis jums sveria vienodai?

– Labai gaila, bet šiandien neiškovojau aukso. Su graikais laimėjau bronzą, su Lietuva dabar – du sidabro apdovanojimus.

– Lukas Lekavičius nepateisino jūsų lūkesčių?

– Ne, ne visai taip. Draugiškose rungtynėse jis atrodė vienaip. Bet aš gi žinau, kas bus, kai atvažiuosime į Europos čempionatą ar, tuo labiau, olimpines žaidynes. Čia negali padaryti žingsnelio atgal, nes viskas susideda. Čia negali atsipalaidavęs „trenkti“ metimą, bėgti ir panašiai. Viskas čia pasikeičia, ir tuomet vieni po truputį kyla, kiti negali žaisti rinktinėje. Kita vertus, prisiminkite Šarūno Jasikevičiaus, Sauliaus Štombergo karjerų pradžią – kiek klaidų būdavo. Tik vienas Arvydas Sabonis nuo 19 metų žaidė aukščiausiu lygiu.

– O kas paliko maloniausią įspūdį?

– Komanda kaip komanda – ji kausis visą laiką, nesvarbu, kas treneris. Sirgaliai – fantastiški. Tik kartais visiems mums reikia atlaidumo. Ši komanda dar turi užaugti, subręsti. Taip pat buvo ir su ana karta.

– Ar kitąmet būsite prie rinktinės vairo?

Neprovokuokite.

www.DELFI.lt
Parašykite savo komentarą
arba komentuokite anonimiškai čia
Skelbdami komentarą, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Skaityti komentarus Skaityti komentarus