Į susitikimą atvykę komandos vadovas Antanas Guoga, treneris Robertas Kuncaitis, visų mėgstamas linksmasis Juozukas, krepšininkai Jonas Mačiulis, Deividas Dulkys, Rimantas Kaukėnas iš visos širdies padėkojo sirgaliams už paramą. Atmosfera buvo puiki ir galėjai aiškiai jausti krepšininkų dėkingumą sirgaliams, kurie atvyko tūkstančius kilometrų į kitą žemyną ne tik, kad palaikytų savo mylimą komandą, bet ir parodytų pagarbą Lietuvai.
Sirgaliai vienas per kitą klausinėjo krepšininkų apie rungtynes, o Robertas su Juozuku mūsų garbei netgi sudainavo dainą.
Tvyrant tokiai šiltai atmosferai vakarėlis užtruko ir dauguma išsiskirstė gerokai po vidurnakčio, o jau ankstų pirmadienio rytą turėjo prasidėti pusantros paros truksianti kelionė namo.
Rytas buvo pažymėtas ta pačia „atrakcija“, kaip ir atvykstant – bandymu sutalpinti daiktus į lagaminus, bet užduotį įveikėme nevėluodami.
Europoje jau esame įpratę, kad į oro uostą pakanka atvykti viena valanda iki skrydžio tam, kad normaliai suspėtum į lėktuvą, bet Karakaso oro uoste buvome likus net keturioms valandoms iki lėktuvui pakylant. Labai ilgai užtruko bagažo registracija, nes pasirodė, kad rytinė „atrakcija“ nepavyko kaip planuota – vėl turėjome problemų su lagaminų viršsvoriu. Bet draugiški sirgaliai išsidalino daiktus ir galiausiai visi mūsų būgnai, vėliavos, kita sirgalių atributika bei lauktuvės pasiekė Lietuvą nemokant papildomų aviakompanijos mokesčių.
Toje pačioje eilėje skrydžiui registruotis stojo ir rinktinės vyrai. Visų savijauta nebuvo labai gera, bet nuotaiką taisė mintis, kad pagaliau išvažiuojame iš šitos šalies, kuri visiems, matyt, paliko savotiškus jausmus.
Perėję registraciją susidūrėme su netikėta problema – Karakaso oro uoste, kur teko praleisti nemažai laiko, nėra nė vienos rūkymo zonos. Kur jau kur, bet tik ne šioje šalyje tikėjomės tokios tvarkos.
Bet lietuviai nebūtų lietuviais, jei neįsigudrintų apeiti draudimus – keli doleriai tualeto prižiūrėtojui ir ankštoje patalpėlėje rinktinės sirgaliams buvo leidžiama sutraukti po dūmelį.
Skrydis į Vokietiją buvo varginantis ir ilgas – net 10 valandų. Laisvą laiką visi leido savaip – kas žiūrėjo filmus, kas juokėsi ir iš naujo išgyveno rungtynių akimirkas peržiūrinėdami nuotraukas, kas bendravo su krepšininkais. Labiausiai išvargusieji visą kelią ir pramiegojo.
Atskridę į Frankfurtą su rinktinės vyrais atsisveikinome, nes į Lietuvą jie skrido užsakomuoju skrydžiu, o mūsų skrydis į Vilnių buvo tiktai vėlai vakare.
Daugumas mūsų nuvažiavo apsižvalgyti po Frankfurto centrą, kur ištuštino paskutinius jėgų likučius. Natūralu, kad Vilnių beveik visi pasiekėme snausdami.
Vėlai naktį atvykę į Vilnių ir pasiėmę bagažą, trumpai stojome kartu, kur krepšinio rinktinės siela Tomas Balaišis – „Sėkla“ padėkojo visiems už kelionę kartu, kompaniją, bendrą darbą ir aistringą krepšinio titanų palaikymą. Bet atsisveikinome trumpam – dauguma vėl susitiksime Londone už poros savaičių.
Olimpiadoje būgnų nepamatysite – juos įsinešti draudžia griežtos žaidynių taisyklės, bet liūdna tikrai nebus, tą jau jums pažadu.
Kas toliau? O gi Lietuvos komandos pergalės bei aistruolio dienoraščio įrašai ir tikri įspūdžiai tiesiogiai iš Londono! Jau netrukus.