Šįkart - pažintis su Akmenės rajono geriausiais ūkininkais: pirmąją vietą laimėjusiais Jolanta ir Vytautu Jurgeliais ir trečiosios vietos prizininkais Ingrida ir Andriumi Žąsinais.
Dėl ūkio atsisakė šokių
Ingrida ir Andrius dar jauni ūkininkai, artėjantys prie keturiasdešimtmečio. Jie augina tris dukras, gyvena ir dirba Kruopių kaime, verčiasi augalininkyste, augina kviečius, kvietrugius, miežius, rapsus. Andrius kartu su dar dviem jaunais ūkininkais iš to paties kaimo baigė Aleksandro Stulginskio universitetą, kur studijavo agronomiją, tad dabar yra tikras savo srities profesionalas.
Paklaustas, ar jau tikrai viską žino, Andrius atsako, jog visko žinoti įmanoma, mokytis reikia visą gyvenimą, nes keičiasi klimatas, augalai, technologijos. Jis mielai važiuoja tobulintis, lanko seminarus, o geriausi jo konsultantai, kaip pats Andrius juokauja, yra kiti ūkininkai, su kuriais jis artimai bendrauja. Visi jie tarpusavyje dalijasi patirtimi ir daug ko vienas iš kito išmoksta.
Andriaus tėvai taip pat buvo ūkininkai, bet prieš 4 metus baigė savo veiklą ir ūkį perdavė sūnaus šeimai. Tėvai vertėsi gyvulininkyste, turėjo 35 melžiamas karves, tačiau Andrius pasirinko augalininkystę. Jis dar pirko valstybės žemės, dabar turi 113 ha nuosavos žemės. Derliui saugoti yra įsirengęs apie 400 kvadratinių metrų sandėlį, tačiau sako, kad jau reikėtų didesnio.
Tiesa, šiemet sandėlio neprireikė, nes jau pardavė beveik visą derlių, mat reikėjo grąžinti skolas už trąšas ir augalų apsaugą. Andrius sako nemanantis, kad pavasarį grūdai labai pabrangtų, tad gal nuostolio ir nebus patyręs.
Ūkininkų šeima dalyvavo Lietuvos kaimo plėtros programos priemonėje „Žemės ūkio valdų modernizavimas“, už paramos lėšas pirko beveik visą naują techniką: priekabas, germinatorių, traktorių, skutiką, sėjamąją, barstomąją. Andrius savo lėšomis yra įsigijęs padėvėtą kombainą, tačiau galvoja apie geresnį.
Ūkiui plėstis jau nelabai yra galimybių, nėra laisvos žemės, aplink daug ūkininkaujančių. Kruopių miestelis gyvas, neišsivažinėjęs, jame yra bažnyčia, kultūros centras, mokykla, vaikų darželis, biblioteka, veikia bendruomenė. Andriaus žmona Ingrida dirba vaikų darželyje, mergaitės lanko vietinę mokyklą, būreliai - Akmenėje. Kad būtų lengviau, tėvai susibūrė krūvon ir padeda vieni kitiems - vežioja vieni kitų vaikus, taip taupydami laiką ir degalus.
Kaip juokauja Andrius, tik šiemet jie su žmona metė savo „būrelį“ – daugelį metų lankė tautinių šokių kolektyvą, bet jau nebespėja, nutarė, kad reikia dukroms leisti daugiau viskuo domėtis.
Džiaugiasi puikiu šiųmečiu derliumi
Jolantos ir Vytauto ūkis registruotas Antrajame kaime, tačiau jie patys gyvena Naujojoje Akmenėje. Vytautas sako mielai dalyvaujantis „Metų ūkio“ konkurse, nes gyvenime žmogui reikia ne vien darbo, bet ir švenčių, kurios sukuria gyvenimo džiaugsmą.
„Metų ūkio“ konkursas kaip tik ir yra viena iš švenčių, kur susirenka bendraminčiai pasidžiaugti vienas kito sėkme. Vytautas jau ne pirmą kartą tampa rajono laureatu. Pasak jo, svarbu ne kiek žemės dirbti, bet kaip dirbti. Jam labai svarbu visus darbus atlikti laiku ir kokybiškai, turėti visą darbams reikalingą techniką, ją tinkamai prižiūrėti, kad visas ūkio mechanizmas veiktų kaip laikrodis. Tai ir lemia ūkio sėkmę.
Vytautas verčiasi augalininkyste, augina kviečius, kvietrugius, rapsus, ankštinius. Jis ūkininkauja jau dvidešimt metų, tačiau pirmuosius dešimt dar buvo ir autobuso vairuotojas, bet galiausiai apsisprendė ūkininkauti ir visiškai atsidavė šiai veiklai. Vytautas pasakoja, kad palyginti su ūkininkavimo pradžia, dabar viskas yra labai pasikeitę - ir supratimas, ir technika, ir technologijos. Dabar ūkininkavimas nebėra toks paprastas kaip anksčiau, reikia daug žinių, reikia išmanyti chemiją, techniką, technologijas.
Vytautas mini, jog iš pradžių labai pravertė konsultantų patarimai, bet kuo toliau, tuo labiau kliaujasi savo nuomone ir jau pats priima sprendimus. Ūkininkui labai gelbsti ir lauko dienos, ir kelionės pas kitų šalių ūkininkus. Pasak Vytauto, jei žmonės siekia gero rezultato, tai ir ūkininkauja visur panašiai – labai atidžiai ir rūpestingai.
Ūkininkas gavo paramos pagal Lietuvos kaimo plėtros programos priemonę „Žemės ūkio valdų modernizavimas“, įsigijo technikos. „Ūkininkauti reikia turėti tinkamus padargus, aš jais labai rūpinuosi, labai apgalvoju, kokios technikos man reikia, kas geriausia tiktų laukus apdirbti“, - pasakoja Vytautas.
Pasak Vytauto, šie metai jam buvo tiesiog stebuklingi, užderėjo puikus derlius, kokio retai gali sulaukti. Šiaip žemė Akmenės rajone nėra itin derlinga, tad norint ją tinkamai panaudoti, tenka sėti daug augalų, nes kas netinka vienam augalui, tinka kitam, bet šiemet viskas ir visur gerai užderėjo. Kviečių užaugo net 9 t iš vieno hektaro, nors paprastai neviršija 6 t iš hektaro.
Vytautas yra nusipirkęs sandėlius, tad turi kur sukaupti derlių. Paprastai iš lauko parduoda trečdalį derliaus, o kitką parduoda etapais, priklausomai nuo supirkimo kainų. Už parduotą derlių Vytautas jau sumokėjo skolas už trąšas ir augalų apsaugos priemones. Pasak jo, norint įvertinti ūkininkavimo naudą, reikia žiūrėti ne kurių vienerių, bet bent penkerių metų iš eilės rezultatus, tik taip matosi visapusiškas vaizdas. Tik per ilgesnį laiką ūkininkavimo rezultatai susibalansuoja ir jau tada gali rimtai ir atsakingai įvertinti, koks yra ūkio efektyvumas.
Ūkininkas dirba 250 ha, iš jų 90 ha – nuosava žemė. Sezono metu samdo vieną darbuotoją, taip pat padeda ir sūnus studentas, kuris Aleksandro Stulginskio universitete studijuoja miškininkystę. Dukra taip pat jau studentė, studijuoja stomatologiją. Žmona dirba autobusų parke, tad ūkininkavimas šeimoje tenka vyrų pečiams.
„Dabar, kai didieji darbai ūkyje jau nudirbti, ateina vadinamasis ramybės metas, kai įvairius užsiėmimus lengviau planuoti, kai galima pagalvoti ir apie pelnytas atostogas, ir apie užsienio kurortus, į kuriuos beveik kasmet su žmona išvažiuojam“, – apibendrina Vytautas.
