Susidomėjimo netrūksta
G. Prakapavičius įkurti nuosavą ūkį sugalvojo dar prieš 17 metų. Vyras teigia, kad tuomet pasukti būtent tokia gyvenimo kryptimi jį paskatino šilti vaikystės prisiminimai.
„Vaikystėje vasaras leisdavau pas senelius Rokiškio rajone. Senelis augino avis, arklius, nuo pat mažens teko su tuo turėti ryšį. Viskas atrodė gera ir gražu. Tai ir paskatino vėliau užsiimti tokia veikla. Taip susidėliojo gyvenimas, sutapo aplinkybės. Gerai ir ramiai jautėmės kaime, viskas tiko ir patiko“, – prisimina G. Prakapavičius.
Vyras teigia, kad verslo pradžia buvusi kukli – ferma, vienas avinas ir penkios avys. Dabar šis skaičius išaugęs kelias dešimtis kartų: „Ūkis tikrai išsiplėtė, viskas pastebimai užaugo. Turime avių, turime ožkų, tiek suaugusių, tiek jauniklių nemažai. Iš viso ūkyje apie 13000 gyvūnų turime“, – pasakoja G. Prakapavičius.
Ūkininkas atkreipia dėmesį ir į dar vieną svarbų dalyką – laikui bėgant, pasikeitė ne tik gyvūnų skaičius, bet ir pati produkcija: „Pradėjome nuo mėsinių avių auginimo. Turėjome skerdyklą, ekologiška mėsa prekiavome. Vėliau visa tai pasisuko kita kryptimi. Prieš trejus metus iš Prancūzijos nusipirkome vadinamąsias „pienines“ avis. Po metų įsigijome ir ožkų. Dabar gaminame ekologiškus sūrius, sūrelius, jogurtus“.
G. Prakapavičius pabrėžia, kad darbo plečiant verslą tikrai netrūksta. Rūpinamasi ne tik gyvūnais, bet ir ekologišku jų pašaru.
„Mes esame ir augalininkystės, ir gyvulininkystės ir perdirbimo ūkis. Žolę, šieną pasiruošiame, sėjame javus, nusikuliame viską, grūdus savo turime, auginame gyvūnus, melžiame, perdirbame pieną ir galų gale pateikiame vartotojui prekę“, – vardina ūkininkas.
„Viską nuo pat pradžios iki galo stengiamės daryti patys, nenorime produkto paleisti iš rankų. Kuo daugiau veiklos sričių, tuo daugiau laiko ir žmonių reikia. Dabar ūkyje apdirbamas 400 hektarų plotas. Apie 100 hektarų skiriame javams, o beveik visa kita likusi žemės dalis skirta gyvūnų ganymui. Pradžioje ir to kolektyvo nebuvo. Bėgant metams ūkyje po truputi daugėja darbuotojų. Dabar mūsų komandą sudaro apie 10–11 žmonių“.
Verslininkas neslepia – norint augti ir plėstis, būtina investuoti: „Kelias nėra lengvas, nes norint apimtį tokią didelę veikos grandinę, reikia kapitalo. Mes esame laisvi, nepriklausome nuo nieko, dirbame patys sau, valdome visą procesą. Tačiau reikia nepamiršti, kad kuo ta grandinė ilgesnė, tuo reikia daugiau visko. Tai yra nesibaigiantys procesai – reikia pirkti gyvūnus, techniką, įrangą atnaujinti, tobulinti technologiją. Patys kai pradėjome viską ėmėme paskolas, derinome įvairius projektus – įrenginėjome melžyklą, perdirbimo patalpas. Visa tai kainuoja, bet dabar yra galimybės dirbti.“
Paklausus ar įdėtos pastangos ir laikas atsiperka, verslininkas nedvejodamas patikina, kad pirkėjų netrūksta. Negana to, paklausa dažnai viršija pasiūlą, o žmonių neatbaido net ir didesnės ekologiškų prekių kainos: „Atvirai sakant, niekada neturėjome su produkcija problemų. Žmonės noriai perka, domisi. Neturim net tiek produktų, kad patenkintume visus poreikius. Sūriai, jogurtai yra ekologiški, todėl kainuoja brangiau. Tačiau žmonės vis tiek perka ir vertina juos ir kitiems dar kažkokiu būdu sugeba pareklamuoti“.
Siekiant kokybės reikia kantrybės
Kalbant su G. Prakapavičiumi apie natūralią ir žmogui nekenkiančią produkciją, vyras patikina, kad žodis „ekologija“ jam atrodo itin svarbus. Pasak vyro, šiais laikais dažnai per daug skubama pateikti, kuo greičiau parduoti produktą, per mažai susimąstoma apie kokybę:
„Žemės ūkį šiais laikais galima skirstyti į dvi kryptis. Vieni ūkiai stengiasi pagaminti ir parduoti kuo daugiau produkcijos, nesvarbu kokia bus to produkto sudėtis– pesticidai, antibiotikai ar dar kažkas. Kita šaka, kuriai ir save priskirtume, yra ekologiški ūkiai. Čia jau didžiausias dėmesys kreipiamas ne į kiekį, o į kokybę“.
Pasak vyro, ekologiškų produktų gamyba gali užtrukti. Pavyzdžiui, kad avies sūris taptų skanus ir tinkamus vartoti reikia mažiausiai 2 mėnesių. Tiesa, G. Prakapavičius pabrėžia, kad kai kurie sūriai brandinami ir daug ilgiau – pusantrų ar dvejus metus.
Norint, kad pieno produktų skonis būtų malonus, o juos vartojantis žmogus- sveikas, būtina rūpintis ne tik pačiomis prekėmis, bet ir gyvūnais. Jie turi būti natūraliai sveiki, atsparūs ligoms. Siekiant gerų rezultatų užsiimama gyvūnu selekcija.
„Būna taip, kad kai kuriuose ūkiuose parduodama mastitu (pieno liaukų uždegimu) sirgusių gyvūnų pienas ir jo gaminiai. Jos tiesiog pagydomos ir toliau melžiamos. Tai nėra sveika, nėra gerai. Pas mus situacija kiek kitokia. Stengiamės atrinkti stipriausius, sveikiausius gyvūnus, kurie sugeba prisitaikyti, aklimatizuotis ir juos veisiame“, – paaiškino G. Prakapavičius.
Pasak vyro, sukliudyti sėkmingai vystyti verslą, gaminti kokybišką produktą verslininkams gali kliudyti ir orų kaita, finansines problemos, planavimo įgūdžių stoka. Tiesa, vėliau G. Prakapavičius priduria – labai norint visos kliūtys gali būti įveiktos: „Yra įvairių ūkininkų. Vieni pasiekia daugiau, kiti mažiau. Aišku ir poreikiai, mentalitetas žmonių skiriasi. Daug dirbant, įdedant pastangų ir širdies, viską protingai planuojant, apsvarstant atsarginius variantus tikrai galima užsidirbti, pragyventi“.
Paklausus, ar puoselėjant ūkį įmanoma ne tik neblogai gyventi, bet ir rasti laiko laisvalaikiui, G. Prakapavičius tik nusijuokia, kad šiltuoju metu laiku tenka pamiršti atostogas.
„Ūkis yra kaip mažas vaikas gimęs šeimoje. Kaip tėvai pradeda gyventi vaiko ritmu, paisyti ir prisitaikyti prie jo poreikių taip ir ūkininkui tenka koreguoti savo gyvenimą. Nuo pavasario iki pat rudens apie jokius laisvus šeštadienius ar sekmadienius nėra net kalbos. Dirbi kiekvieną dieną ir tai tampa natūralia tavo gyvenimo dalimi. Žiemą šiek tiek lengviau, atsiranda laiko, kai gali knygą į rankas paimti, atsipūsti. Tačiau jeigu dirbi mylimą darbą, užsiimi mėgstama veikla, tai ir ilsėtis atrodo nelabai yra nuo ko“.
